Negalėčiau savo bičiulių pavadinti neįgaliais...

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Vaida Pokvytytė – Lietuvos sporto universiteto dėstytoja, Kauno neįgaliojo jaunimo rek­reacijos ir sporto klubo vadovė, dar būdama moksleivė svajojo skatinti žmonių fizinį aktyvumą. Tačiau mintis, kad ateityje savo darbą susies su negalią turinčių žmonių sveikatinimu ir sportu, merginai nebuvo kilusi. Neįgaliųjų Vaidos aplinkoje nebuvo ir ji nelabai įsivaizdavo, kad jie galėtų sportuoti. Bet kaip tuomet mergina klydo.

Nekalbėdavo apie tai, ko negali

Jaunutė Sporto universiteto studentė turėjo atlikti pirmąją praktiką. „Mane paskyrė dirbti baseine su insultą patyrusiais žmonėmis. Daugumos iš jų kūnas buvo iš dalies paralyžiuotas, jiems reikėdavo padėti įlipti į baseiną“, – sako ji. Paklausta, ar prisimena, kaip tuomet pati jautėsi, Vaida sako, kad šie žmonės nepaliovė jos stebinti: „Jie nekalbėdavo apie tai, ko negali, nesiskųsdavo, kad liga suluošino jų kūną. Mes kalbėdavome apie paprastus, gyvenimiškus dalykus. Visi šioje grupėje buvo nusiteikę labai pozityviai. Dirbo nuoširdžiai, nedejuodami, nes tikėjo, kad patys sau gali padėti.“

Vaidą žavėjo šių žmonių aktyvumas, jų noras išsiveržti iš ligos pančių, troškimas gyventi kuo visavertiškiau. Tuomet studentė pajuto – ji gali padėti neįgaliems žmonėms pasijusti geriau. Ir tai jau buvo nauja pradžia. „Dariau ir klaidų, nes maniau, kad ligos ir negalios paliestus žmones turiu labai saugoti, bet vėliau mano požiūris pasikeitė. Dabar aš skatinu juos stengtis, kiek įmanoma viską padaryti patiems. Nebesu ta, kuri tik ir žiūri, kam ateiti į pagalbą“, – pasakoja Vaida. Ji pasitiki grupe, su kuria dirba, ir siekia, kad, nepaisant sveikatos trukdžių, žmonės būtų kuo savarankiškesni.

Vaida Pokvytytė.

Golbolo žaidėjai žavėjo valingumu

Vaida noriai įsitraukdavo į savanoriškas veiklas. Savanoriavo specialiojoje olimpiadoje, vėliau net pradėjo teisėjauti. Aktyvią merginą pakvietė dalyvauti kursuose, kuriuose ruošė golbolo teisėjus. „Neturėjau žalio supratimo, kas tas golbolas, bet mano smalsumas buvo nenumaldomas, – prisipažįsta Vaida. – Kai pamačiau, kaip vaikinai žaidžia šį aklųjų žaidimą (golbolas – aklųjų riedulys), iš pradžių pagalvojau: „Na, kas čia sudėtingo?“ Tačiau per kursus mes, būsimi golbolo teisėjai, ne ką išmanantys apie šį žaidimą, nusprendėme užsidėti specialius nepermatomus golbolo akinius ir pažaisti. Tada supratome, kad šis žaidimas nėra paprastas, reikalauja tam tikrų įgūdžių, kantraus darbo.“

Vaida golbolo varžybose teisėjauja ligi šiol ir yra tarptautinės klasės teisėja. Visus golbolo komandos narius ji artimai pažįsta ir atvirai jais žavisi. Išskirtinę metimo techniką yra įvaldęs Henrikas Pavliukianec, o Mantas Brazauskis pasižymi geležine ištverme. „Mačiau, kaip Mantas per vienas rungtynes žaidė „per negaliu“, blogai jautėsi, bet ištvėrė ir žaidė be pertraukos“, – pasakoja V. Pokvytytė. Vaidą žavi ir Marius Zibolis – kantrus, labai šiltas žmogus, ir visa komanda – nuostabūs, nuoširdūs vaikinai. Jiems ne medalis svarbu, golbolas – jų gyvenimas, hobis, darbas.


Dėstytojas vedė atradimų link

Vaida pasakoja, kad ją, smalsią studentę, amžinai užduodančią įvairių klausimų, pastebėjo Sporto universiteto dėstytojas, paralimpinių rungtynių prizininkas Kęstutis Skučas. Sporto universitete sutikusi neįgaliojo vežimėliu judantį dėstytoją, mergina nė kiek nesutriko, atvirkščiai – labai greitai įsitikino, jog šis dėstytojas turi tokių įgūdžių, kad iš jo tik ir mokytis, o jo patirtis, sportiniai pasiekimai – geriausias įrodymas, kad negalia netrukdo sportuoti, ištvermė ir ryžtas padeda siekti puikių rezultatų. Kęstučiui ištvermės niekada netrūko. „Aš K. Skučo negalios nemačiau, mačiau ir matau nuostabų žmogų“, – prisipažįsta Vaida.

K. Skučas Vaidai pasiūlė dalyvauti konkurse laborantės vietai taikomosios fizinės veiklos laboratorijoje užimti. Kęstutis merginą įtraukė ir į Kauno neįgaliojo jaunimo rekreacijos ir sporto klubo veiklą. Šiame klube Vaida iš pradžių savanoriavo, padėdavo organizuoti renginius. Studijų metais ji važiuodavo į Monciškes, kur ilsėdavosi ir sportuodavo negalią turintys žmonės. Čia ji darydavo tyrimus, kurių reikėjo jos bakalauro darbui. Visi stovyklautojai iš anksto žinojo – jeigu atvažiuoja Vaida, vadinasi, atsiveš aparatūrą ir visus testuos.


Kodėl sunku pritaikyti pastatus neįgaliesiems?

Veiklos vis daugėjo, dirbti su negalią turinčiais žmonėmis Vaidai sekėsi ir ji netikėtai pačiai sau tapo Kauno neįgaliojo jaunimo rekreacijos ir sporto klubo prezidente. Tuomet veiklos dar padaugėjo, ji ir per karantiną vedė mankštas žmonėms su judėjimo negalia.

„Žmonėse, su kuriais dirbu, matau asmenybes, draugus, valingus žmones, turinčius savo hobius, šeimas. Iš jų tiek daug sužinau, išmokstu, tad neįgaliaisiais jų negaliu vadinti“, – samprotauja mergina. Vaida sako pažįstanti nemažai žmonių, turinčių įgalų kūną, tačiau amžinai besiteisinančių, kad to ar ano negali padaryti. „Manau, kad jie tiesiog vegetuoja“, – sako ji.

„Džiugu, kad Kaune vis daugiau pastatų pritaikoma neįgaliesiems“, – džiaugiasi Vaida ir apgailestaudama prisimena, koks didžiulis iššūkis buvo surasti kaimo turizmo sodybą, kurioje galėtų tilpti bent 20 žmonių, judančių neįgaliojo vežimėliais. „Lietuvoje nemažai kaimo turizmo sodybų, kurių savininkai skelbiasi, kad sodybos pritaikytos žmonėms, turintiems judėjimo negalią. Deja, dauguma tų pritaikymų – tik dokumentuose... Žmogus rateliuose negali patekti net į neįgaliesiems pritaikytą tualetą, nes dažniausiai jis būna paverstas sandėliuku“, – sako ji.

Vaida pasakoja, kad tąkart, kai organizavo renginį, susitarė tik su vienos kaimo turizmo sodybos šeimininkais, priprašė jų, kad įrengtų laikinus pandusus. Mergina įsitikinusi, jog pritaikyti neįgaliesiems sodybą nėra sudėtinga, tačiau kai papriekaištauja sodybų šeimininkams, išgirsta: „Kam įrenginėti? Neįgalieji pas mus nesilanko.“ Vaida tuomet paklausia: „Kaip gi lankysis, kai nepritaikyta?“ Toks požiūris skaudina. „Kartais jaučiuosi tarsi kovočiau su vėjo malūnais“, – prisipažįsta V. Pokvytytė ir priduria neprarandanti vilties, kad situacija keisis. O darbas su negalią turinčiais žmonėmis – tai neįkainojama patirtis, kurios Vaida kasdien semiasi.

Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt