„Nenoriu savo globotinių kaip nors išskirti ar sakralizuoti“

Arūnas Žilinskas socialinį darbą dirba per 20 metų.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

„Nesu socialinis darbuotojas iš pašaukimo“, – sako 22-us metus socialinį darbą dirbantis Arūnas Žilinskas. Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute baigęs istorijos studijas vyras gavo netikėtą pasiūlymą padirbėti besisteigiančiame Markučių dienos veiklos centre ir neseniai įsikūrusiuose „Vilties“ namuose Valakampiuose (dabar Socialinių paslaugų namai). Vyras tuomet manė, kad su neįgaliais žmonėmis padirbės laikinai, bet netikėtai sau pačiam liko ilgiems metams. 

Pirmas globotinio priepuolis perspėjo

Valakampių socialinių paslaugų namuose Arūnas dabar dirba socialinio darbuotojo padėjėju, o VšĮ Markučių dienos veiklos centre – socialiniu darbuotoju. Mintimis grįždamas į pačią pradžią sako, kad negalią turinčių žmonių anksčiau nepažinojo, jo paties šeimoje, giminėje ar artimoje aplinkoje žmonių, turinčių proto negalią, nebuvo ir jis neįsivaizdavo, kaip su jais bendrauti. Tačiau dabar gali pasakyti, kad artimai pažįsta tuos proto negalią turinčius žmones, su kuriais dirba, ir jokiu būdu nenori jų kaip nors išskirti ar sakralizuoti. „Jie yra tokie pat, kaip mes, kaip ir visuomenė, kurioje gyvename. Tarp jų yra labai nuoširdžių, geraširdžių, yra piktų ir tokių, kurie nori ir gali kitus sužaloti, nuskriausti šalia esantį, todėl bendraujant su jais reikia žinoti, kaip elgtis“, – įgyta patirtimi dalijasi pašnekovas. Kalbėdamas apie žmones, su kuriais dirba, Arūnas sako, kad kiekvienas jų yra asmenybė, kuriai pažinti reikia nemažai laiko.

Vyras neslepia, kad pradžia nebuvo lengva. Pirmą kartą susidūręs su epilepsijos priepuolio ištiktu proto negalią turinčiu žmogumi, Arūnas nesutriko – nors širdis tabalavo, nerimą jis nuslėpė. Neįgalusis nuėjo į tualetą, gerbdamas žmogaus privatumą Arūnas laukė jo prie tua­leto durų, tačiau nuojauta pakuždėjo, kad vyras per ilgai užtrunka. Jis atidarė duris ir išvydo, kaip dviejų metrų ūgio vyras krenta. Laimė, Arūnas spėjo jį sugauti. „Vyrui buvo prasidėjęs stiprus epilepsijos priepuolis, jį visą kratė, jis save kandžiojo. Aš, prisipažinsiu, tik sugavau krentantį žmogų ir, neslėpsiu, išsigandau, o paskui atė­jo darbuotojai, kuriems tokie mūsų gyventojų priepuoliai – kasdienis dalykas. Jie žinojo, ką daryti“, – atmintyje išlikusį atvejį Arūnas prisimena ir šiandien. Pasak jo, dabar tokie nutikimai – ir jo kasdienybė, tad puikiai žino, kaip turi elgtis, kai žmogų ištinka epilepsijos priepuolis. Tačiau tuomet suprato, kiek daug dar turi išmokti, sužinoti, tad ryžosi tolesnėms studijoms: Vilniaus universitete įgijo specialiojo pedagogo specia­lybę, o tuometiniame Edukologijos universitete – socialinio darbuotojo kvalifikacinį laipsnį. Vis dėlto mokytis pažinti žmones, su kuriais dirba, jam tenka kiekvieną dieną.


Globotiniai nepaliauja stebinti

Dabartinius savo globotinius Arūnas pažįsta jau 20 metų. Žino ne tik kas jiems patinka ir ko jie nemėgsta, bet ir kaip keitėsi jų likimai, ar jais rūpinasi artimieji (jeigu jų turi), išmano visas jų sveikatos bėdas. „Kartais būnu priverstas be galo nustebti“, – sako Arūnas ir pasakoja apie Valių (vardas pakeistas), turintį Dauno sindromą. Dabar šiam žmogui per 60 metų. Valius savarankiškai važinėja autobusais, pats atvažiuoja į dienos veiklos centrą ir į Socialinių paslaugų namus. „Pirmą kartą šį žmogų pamačiau atvykęs pas draugą, gyvenantį netoli Lukiškių aikštės. Pastačiau automobilį aukštelėje, pakėliau akis ir staiga pamačiau, kad jis purvinu skuduru valo mano automobilio stiklus. Nustebau. Tada nepažinojau šio žmogaus, nežinojau, kad jis visaip bando užsidirbti. Vėliau su juo susitikau Markučių dienos veiklos centre. Mane stebino Valiaus savarankiškumas, netgi verslumas, jis įsigudrino gauti laikraščių ir ligoninėje pardavinėti“, – pasakoja Arūnas. Dabar Valius gyvena Socialinių paslaugų namuose ir yra vis toks pat aktyvus, nors jo amžius jau garbus. Jis dainuoja chore, vaidina Markučių dienos veiklos centre vykstančiuose spektakliuose.

„Pažinęs Valių supratau, kiek daug sugeba Dauno sindromą turintis žmogus ir kiek daug jį galima išmokyti. Tokie žmonės puikiai susitvarko savo daiktus, aplinką, mėgsta švarą, gražiai piešia. Dauno sindromą turintis žmogus labai lengvai susibičiuliauja su kitais, – dalijasi mintimis A. Žilinskas. – Įdomus įvykis buvo, kai į Markučių dienos centrą atvažiavo milijardierius filantropas Džordžas Sorosas. Mes visi suglumę, pasitempę, mūsų globotiniai rodo spektaklį. Staiga įeina Valius, sako: „Aš jį pažįstu“ ir paduoda svečiui ranką. Pasirodo, Valius eidavo į kavines, esančias netoli Vyriausybės, kur pietaudavo apsaugos darbuotojai, su jais pasikalbėdavo. Matyt, kažkur buvo sutikęs ir D. Sorosą... O gal jam tik taip pasirodė, bet milijardierius mielai su juo pasisveikino...“

Pasakodamas apie kitus savo globotinius Arūnas prisimena du brolius, kurie viską darydavo vienas paskui kitą: „Vienas sudaužo lėkštę – ir kitas tuojau pat, vienas plėšo drabužius, kitas – avalynę. Vieno prasta emocinė būsena tuojau pat persiduoda kitam. Teko juos apgyvendinti atskirai, bet broliai susitinka, bendrauja, nors iš Socialinių paslaugų namų važinėja į skirtingus dienos veiklos centrus.“

Pašnekovas pasakoja ir apie dar vieną kuriozišką atsitikimą iš savo darbo pradžios. Visi centro lankytojai važiavo į dramos teatrą, vieną jų Arūnui teko paimti iš namų. Susėdus žiūrėti spektaklio vaikinas pradėjo prašytis į tualetą. Arūnas jį nuvedė, o vyrukas užsirakino ir nebemoka atsirakinti. „Vyrai kreivai žiūri į mane – ko čia stypsau? O aš vis laukiu, gal Mykolui (vardas pakeistas) pavyks atsirakinti, vis aiškinu, ką daryti, o jam nieko neišeina...“ Arūnas prastovėjo tualete du spektaklio veiksmus ir vis kūrė Mykolo gelbėjimo planą, kol pagaliau pavyko nelaimėlį išlaisvinti... Spektak­lio abu taip ir nepamatė...

Kai reikia, A. Žilinskas savo ugdytiniams būna ir griežtesnis, ir reiklesnis. „Noriu, kad jie pas mus negyventų kaip šiltnamyje, kad žinotų, jog sutiks visokių žmonių, kai kurie gali ir įžeisti. Sakau, kad tokie žmonės patys turi ydų, todėl dėl jų patyčių nereikia jaudintis.“

Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt