Negalia – ne priežastis nuleisti rankas

Akimirkos iš Kauno sporto halėje vykusio renginio. Jono Danielevičiaus nuotr.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Petras Jucevičius, grupės „16 Hz“ vokalistas, grojantis akustine gitara, muzikos ir tekstų kūrėjas, prodiuseris, sako, kad visiems niurgzliams, nepatenkintiems gyvenimu, turėtų būti gėda prieš neįgaliuosius. Pažinęs iš arčiau negalią turinčius žmones Petras suprato, ką gali tvirta valia, užsispyrimas. Jis sako suvokęs, kiek daug jėgų mumyse slypi. Deja, jų net nesistengiame išnaudoti, o negalią turintys žmonės atranda savyje neįtikėtinai daug stiprybės.

Sauliukas tapo Sauliumi

Paklaustas, kaip nutiko, kad grupės „16 Hz“ nariai pirmieji pradėjo globoti Kaune veikiantį sveikatos ir integracijos klubą „Sauliukas“, Petras pasakoja, jog pažintis prasidėjo prieš 15 metų, o Sauliukui Šatinskui tuomet buvo gal penkeri. Sauliukas turėjo stuburo išvaržą. Medikai tėvams buvo pasakę, kad jis nevaikščios, nesėdės, nekalbės. Tačiau vaikinas ne tik sėdi, vaikšto, kalba, bet ir puikiai plaukia, skina apdovanojimus. „Tuo metu klubo įkūrėjas, vienas iš idėjos sumanytojų, buvo Sauliuko tėtis Alvydas Šatinskas. Jis, kaip ir kiti neįgalių vaikų tėvai, norėjo atsidėkoti už pagalbą jų vaikams „Lietuvos vaikų vilties“ organizacijai ir visiems rėmėjams, Amerikoje gyvenantiems geros valios žmonėms. Buvo sumanyta sukurti dainą. Žodžius parašė poetė Nijolė Laukavičienė, o muziką sukūrė ir dainą atliko mūsų grupės nariai“, – prisimena Petras. Daina vadinosi „Leiskite paliesti jūsų širdis“. Ji visiems patiko, tad kilo idėja nufilmuoti vaizdo klipą. Prasidėjo susitikimai su klubą lankančiais vaikais. Šio klubo narių misija ir yra padėti neįgaliems žmonėms atskleisti savo galias ir galimybę oriai gyventi. Petras sako esantis laimingas, kad jis ir visa „16 Hz“ grupė pažįsta šio klubo narius, kad gali jiems padėti. „Mane žavėjo ir žavi Sauliuko, dabar jau Sauliaus tėvų tvirtybė. Jų ir savo atkaklumo dėka Saulius, nors ir patyręs daug operacijų, tapo puikiu plaukiku, dalyvauja tarptautinėse varžybose, yra iškovojęs daugybę apdovanojimų. Mūsų akyse užaugo pirmieji „Sauliuko“ klubo nariai, ir kiek­vienas savo keliu integravosi į visuomenę“, – pasakoja grupės „16 Hz“ narys.

Petras Jucevičius. Loretos Kondrotės nuotr.

Nuoširdūs ir scenoje, ir žiūrovų salėje

Petras prisimena, kaip pirmą kartą koncertavo neregiams. „Nerimavome, kaip jie jausis, kaip reaguos? Juk mūsų nematys, tik girdės. Nustebome. Negalintys mūsų matyti žiūrovai plojo, džiūgavo... Išgirdau, kaip vienas kito klausė: „Ar matei?“ Tuomet supratau, kad iš tiesų jie mus ne tik girdėjo, bet ir matė savu matymu. O koks jis? To nesupratau, tik pajutau nenusakomą džiaugsmą, kokį jaučia atlikėjas, kai žiūrovai jį priima visa širdimi“, – prisimena P. Jucevičius.

Atlikėjas pasakoja, kad jam ir grupei „16 Hz“ teko dalyvauti įvairiuose projektuose, į kuriuos buvo įtraukti ir negalią turintys žmonės. „Koncertavome Kupiškio socialinės globos namuose drauge su šių namų gyventojais ir darbuotojais. Pirmą kartą, neslėpsiu, jaudinausi. Baiminomės, kad neįvyktų koks nors netikėtumas, bet be reikalo. Ir žiūrovai mus gerai priėmė, ir neįgalieji scenoje jautėsi laisvai, be jokių trikdžių“, – dalijasi prisiminimais Petras. Jo teigimu, kiek kartų koncertavo drauge su proto negalią turinčiais žmonėmis ar ateidavo į dienos užimtumo centrą, kurį jie lanko, visada stebėdavosi, kokie jie draugiški. „Ateini lyg pas senus bičiulius. Jie kitokie? Na, ir kas. O mes irgi būname visokie. Tačiau jie nepaprastai nuoširdūs, be kaukių. Būdami scenoje atsiduoda visa širdimi“, – sako atlikėjas.


Jis žino, ko negali, bet sužinojo, kiek daug gali

Su Algirdu (uošvio kurso draugu) Petras pradėjo bendrauti kai vedė. Tuomet susipažino ne tik su žmonos giminėmis, bet ir su šeimos draugais. Vienas iš jų ir buvo Algirdas, judantis tik neįgaliojo vežimėliu. Nelaimė vyrą ištiko trečią vestuvių dieną. Išlydėjęs svečius Algirdas nutarė atsigaivinti Nemuno vandenyje. Vyras nėrė ir atsitrenkė į dug­ną. Paskui laukė ilgi mėnesiai ligoninėje, apgaulinga viltis, kad vaikščios ir... gyvenimas neįgaliojo vežimėlyje. Petras pasakoja, kad Algirdas ne tik susitaikė su likimu, bet ir atrado savo naują pašaukimą. Vyras studijavo automobilių transporto ekonomiką, mokėsi Vengrijoje, o po nelaimės pradėjo versti knygas iš vengrų kalbos į lietuvių. „Susitinkame prie jūros Monciškėse, neįgaliesiems pritaikytoje poilsio bazėje. Diskutuojame, žaviuosi jo erudicija“, – sako Petras. Jis pasakoja, kad Algirdą iki šiol globoja buvę kurso draugai. Jie nupirko jam elektrinį vežimėlį, pasirūpino, kad būtų įrengtas įvažiavimas į butą. Draugai atsiveža Algirdą prie jūros, į Šventąją. „Kai žiūriu, kaip jie visi šiltai bendrauja, man atrodo, kad tuomet ir pats Algirdas, ir jo draugai pamiršta, jog jis neįgalus, – dalijasi mintimis atlikėjas. – Algirdas ne kartą yra sakęs, kad jis galėjo rinktis – nuleisti rankas ir graužtis dėl savo nelaimės ar sutelkti dėmesį į tai, ką jis gali nuveikti. Ir jis pasirinko.“ Petras prisipažįsta, kad tuomet, kai jam pačiam būna sunku, visada pagalvoja apie Algirdą ir suvokia, kokie maži tie jo paties sunkumai, palyginti su tuo, ką kasdien įveikia šis vyras.

„Mane įkvepia ne tik pačių neįgaliųjų stiprybė, bet ir jų artimieji“, – sako Petras. Jis prisimena šeimą, auginančią sunkią negalią turintį sūnų: „Matau, kaip darniai, padėdami vienas kitam abu tėvai rūpinasi savo sūnumi. Tokios darnos gali pavydėti ne viena pora, kurios nepalietė jokios nelaimės, nebent jų susikuria patys.“

Eglė KULVIETIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt