„Manęs tamsa visiškai neslegia, nes mintys visada kitur – veikloje, kūryboje“

Pranas Pliuška.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Aš esu neregys. Šviesa akyse ėmė gesti, kai buvau dar visai jaunas, vos prieš kelerius metus studijas baigęs vaikinas. Man, tuo metu labai aktyviai gyvenusiam, tai buvo didelis smūgis. Juk sėmiau rieškučiomis ir glėbiais viską, ką galėjo duoti gyvenimas: sportavau, keliavau, turėjau mėgstamą darbą, grybavau, uogavau, žvejojau, leidau naktis gamtoje, palapinėse, smagių draugų apsuptyje, stengiausi būti visur, kur įdomu, ir staiga – stop!

Senus pomėgius keitė nauji

Prasidėjo ligoninių maratonas. Mačiau kaip per milžinišką rūką, judėjau lyg sulėtintame kine, viskas aplink ištuštėjo, tik smegenys tiek dieną, tiek naktį kaito nuo skausmingų minčių. Taip norėjosi pabusti iš to košmariško sapno! Gerai, kad šis periodas tęsėsi neilgai.

Vidinė energija veržėsi per sutramdytą kūną ir teko ko nors imtis. Pirmiausia prisitaikiau palaikyti gerą fizinę kūno būklę naujomis sąlygomis. Taip bėgiojimas miško takais, futbolo ar krepšinio žaidimai, plaukiojimas ežeruose, dviračių pedalų mynimas virto saugių pratimų komplektu namų sąlygomis. Mokėjau truputį groti akordeonu, tad atsiradus daug laisvo laiko, pradėjau intensyviau mokytis. Įsigijau elektroninį klavišinį instrumentą ir ėmiau jį kasdien „minkyti“.

Tais laikais per radiją vyko pamokėlės norintiems mokytis anglų kalbos, o vakarais visą pusvalandį anglų kalba transliuodavo lietuviškas naujienas. Klausydamasis šių laidų gerokai patobulinau savo anglų kalbos įgūdžius. Nemenkai nustebinau aplinkinius, kai kartą atvykęs į renginį Vilniuje ėmiau angliškai bendrauti su Didžiosios Britanijos ambasadoriumi Lietuvoje. Vėliau, kai jau tapau Aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariu, dažnokai tekdavo pavertėjauti lietuviams, kai jie norėdavo pabendrauti su į tarptautinius seminarus atvykusiais angliškai kalbančiais svečiais.

Po truputį ėmiau kurti muziką ir tekstus dainoms bei su tais kūriniais dalyvauti įvairiuose neįgaliųjų konkursuose, festivaliuose, bendruomenių ar organizacijų šventėse, renginiuose.


Antroji sportinės karjeros banga

Plėtėsi pažįstamų ratas. Viename konkurse susipažinau su panevėžiečiu, panašių regėjimo problemų turinčiu Arvydu Markevičiumi. Jis man atvėrė duris į aklųjų veiklos galimybių pažinimą. Netrukus tapau Panevėžio aklųjų sporto klubo „Šviesa“ nariu ir taip prasidėjo antroji sportinės karjeros banga. Kasmet 9 savaitgaliai būdavo sportiniai, nes dalyvaudavau aklųjų riedulio, lengvosios atletikos ir plaukimo varžybose.

Ėmė kauptis medaliai, kurie anksčiau džiugindavo, o dabar jau liūdina, nes kaip buvusiam kūno kultūros mokytojui ir treneriui taip norisi, kad jaunimas lenktų mane tiek bėgimo, tiek plaukimo takeliuose. Kai varžybų protokoluose randu, kad už nugaros liko tuzinas 18–25 metų sportininkų, apninka mintys, jog dabartinis jaunimas tingi treniruotis ir mieliau leidžia laiką prie kompiuterio.


Kalbantys ir regintys pagalbininkai

Kompiuteris ir man patinka. Jis mums, akliesiems, būtų bevertis, jei ne speciali ekrano skaitymo programa, kuriai padedant savarankiškai rašau ir skaitau tekstus, elektroninius laiškus, naršau internete, peržiūriu savo bankines operacijas ir pan. Apskritai esu apsuptas kalbančių priemonių: telefonas, rankinis ir stalinis laikrodžiai, kūno termometras, kūno ir virtuvės svarstyklės, kalkuliatorius, knygų grotuvas... Kartais juokauju, kad nekalba tik mano lygintuvas ir keptuvė.

Kita dalis specialių priemonių nekalba, bet yra ne mažiau reikalingos. Štai skysčio lygio rodytuvas neleidžia perpilti į puodelį verdančio vandens, nes kai jau būna beveik pilnas, ima skleisti vis stiprėjantį garsą.

Dažnokai po Lietuvą tenka keliauti vienam, be palydovo. Tokiais atvejais mano akimis tampa baltoji lazdelė. Jei ją kas atimtų, jausčiausi lyg praradęs savo kūno dalį. Ji ne tik padidina judėjimo greitį bei saugumą, bet ir atkreipia praeivių dėmesį. Pamatę žmogų su baltąja lazdele aplinkiniai neretai pasiūlo pagalbą. Smagu, kad dažniau prieina ir pasiteirauja, ar negalėtų kuo padėti, jauni žmonės, studentai, moksleiviai.


Pakeliui su humoru

Apie 2000-uosius metus susipažinau su radijo laidų vedėja Gema Padriboniene. Pažinusi mane kaip šmaikštų vyruką, paragino tuometinę Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkę Vladą Gribėnienę kurti humoro grupę. Taip 2002 metais gimė „Molėtuvka“. Tapau šios grupės vadovu, scenaristu ir režisieriumi. Prasidėjo dar vienas nelengvas, bet nepaprastai įdomus etapas, kupinas smagių repeticijų, kelionių, spektaklių, laimėjimų, nusivylimų.

2005 metų rudenį mane išrinko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo pirmininku ir taip grįžau į darbinę veiklą. Vėliau likimas pasuko mano sparnus Pasvalio link, kur šiuo metu gyvenu, dirbu, kuriu, pramogauju ir jaučiu, kad gyvenu visavertį gyvenimą.

Toks ir buvo mano kelias į susidraugavimą su tamsa. Dabar manęs tamsa visiškai neslegia, nes mintys visada kitur – veik­loje, kūryboje. Pamenu vieną epizodą, kai prieš kelerius metus smagiai leidau laiką draugų ir pažįstamų būrelyje. Pačiame linksmybių įkarštyje, kai rankose „plyšavo“ akordeonas, lūpose – smagi daina, prie manęs priėjo vienas vyrukas ir sako: „Kaip tau blogai. Tu nematai.“ O aš atsakiau: „Tai gerai, kad man priminei, nes tokioj linksmoj kompanijoj, taip gerai nusiteikęs visai apie tai buvau pamiršęs.“

Vargu ar tas žmogelis suprato mano ironišką atsakymą, jo potekstę. Aš tikrai nenorėčiau keisti savo, kad ir neregio, gyvenimo į tokį, kokį gyvena nemenka dalis žmonių, visai nevertinančių, nebranginančių, nesaugančių to, ką turi.


Knygų išmintis

Likimo keliuose ir kryžkelėse sutikau tikrai daug neįgaliųjų, kurių gyvenimas man atrodo gerokai prasmingesnis nei nemenkos dalies sveikųjų. Jei dabar manęs kas paklaustų, kaip jaučiuosi, atsakyčiau, kad mano kūne ir sieloje ramybė. Be anksčiau išvardintų dalykų prie to nemenkai prisidėjo gausybė perskaitytų, o jei tiksliau – perklausytų knygų. Esu labai patenkintas galimybėmis akliesiems internetinėje Lietuvos aklųjų bibliotekos svetainėje „Elvis“ pasirinkti ir nemokamai į savo kompiuterius atsisiųsti įvairiausių įgarsintų knygų, žurnalų. Ne veltui sakoma: „Kas neskaito knygų, gyvena tik vieną gyvenimą, o kas skaito, gyvena tiek gyvenimų, kiek gyvenimo istorijų yra perskaitytose knygose.“

Pasitaiko tokių knygų, kurios priverčia iš pagrindų keisti požiūrį į save, į supančią aplinką, į tai, kas vyksta. Svarbiausia, kad tos knygos mane, praeityje šiokį tokį karštakošį, išmokė ramiau reaguoti į tai, kas nepatinka, ir iš bet kokios nemalonios situacijos stengtis pasiimti tai, kas geriausia, atmesti negatyvą, o rasti bent krislelį pozityvo. Nemažai žmonių serga pykčiu, pavydu, tuštybe, netolerancija, šykštumu, godumu, bet gydosi nuo slogos, gripo, uždegimų... Žinau, jog privalau gyventi tokiame pasaulyje, koks jis yra, bet stengiuosi kurti tokį, kokį noriu, kad jis būtų, o ko negaliu pakeisti, keičiu savo požiūrį.


Ir tai praeis...

Esu tik žmogus, tad mane, kaip ir kitus, kartais lydi nesėk­mės, netektys, skausmas, prob­lemos, abejingi ar priešiškai nusiteikę asmenys, bet visada po pirmos užplūstančios nemalonios jausmų bangos stengiuosi prisiminti auksinę taisyklę – ir tai praeis. Ir tikrai praeina, tik reikia išsivalyti smegenis nuo blogų minčių, taip, kaip išsivalome namus nuo dulkių ir šiukšlių. Suprantu, kad daugeliui tai nelengva. Džiaugiuosi, jog man kol kas tai pavyksta. Vis tik vienas dalykas man nepriimtinas ir nežinau, kada su tuo susitaikysiu. Tai biurokratija, kurią taip kritikavome sovietmečiu, tyčiojomės, o dabar ji vis stipriau įsišaknija visose srityse. Kiek per ją tuščiai prarandama žmogiškųjų, gamtos išteklių, energijos, laiko, sveikatos ir pan., sunku net apskaičiuoti. Kada žmonija pagaliau atsipeikės ir nusimes tą niekam nenaudingą naštą?


Padeda uždegti vidinę šviesą

Baigdamas glaustai išvardinsiu dalykus, kurie padėjo man išbristi iš tamsos liūno ir užsidegti vidinę šviesą: mėgstamas darbas, visuomeninė veikla, suteikianti jausmą, kad esi reikalingas, kūryba, knygos, muzika (grojimas, dainavimas, klausymasis, šokiai pagal ritmingus kūrinius), mankštos, treniruotės, varžybos, teatras, mielas bendravimas su mielais žmonėmis, anglų kalbos mokymasis, verčiančios susimąstyti žinomų žmonių citatos, jūra ir galiausiai kaip uoga ant torto – meilė. Atrodo, tokie žinomi, savaime suprantami dalykai. Gal kam tiks kas nors iš tų mano receptų. Gali būti, kad jums niekas netiks. Visi esame skirtingi, unikalūs, tad svarbu rasti ir pajusti savo būdą, kaip išsivaduoti iš nemalonių minčių ir atrasti veik­lą, kuri teiktų malonumą, leistų užmiršti savo negalią bei su ja susijusias problemas. Lai būna kuo daugiau šviesos jūsų ir mano gyvenime.

Pranas PLIUŠKA
Aldonos Milieškienės nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt