Laiko ratelyje verpiu metus

Laimutė Šatienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Laimutė Šatienė džiaugiasi gyvenanti nuostabaus grožio gamtos kampelyje – Upninkų gyvenvietėje, Jonavos rajone. Buvo Upninkų seniūnaite, kaimo bendruomenės pirmininke, dabar Laimutė – dainininkė, aktyvi Upninkų kultūros centro liaudiškos kapelos „Širvinta“ ir folkloro ansamblio „Lietaukėla“ dalyvė. Jonavos krašte užgimė Laimutės eilėraščiai. Juos spausdina ir „Bičiulystėje“. Su šiuo laikraščiu L. Šatienę sieja ypatingas ryšys.

Atradau neįgaliuosius, atradau „Bičiulystę“

Laimutė kone 25-erius metus prenumeruoja ir skaito „Bičiulystę“. Ji sako, kad šiame laik­raštyje randa viską, kas jai įdomu. Smagu skaityti, kad Lietuvoje neįgaliųjų gyvenimas tampa vis įvairesnis, jog atsiranda vis daugiau vietų, kuriose įrengtos prievažos, kad į pastatus galėtų patekti neįgaliojo vežimėliu judantys žmonės. Gerai, kad spausdinami neįgaliesiems aktualių teisės aktų komentarai, kad neįgaliuosius vienijančios organizacijos dalijasi darbo patirtimi, įdomu pasiskaityti neįgaliųjų kūrybą. Dabar ir pati Laimutė siunčia savo eilėraščius į „Bičiulystę“. „Visada siunčiu spalį, savo gimtadienio mėnesį“, – sako moteris ir pasakoja, kaip atrado laikraštį, prie kurio prisirišo ir kiekvieno naujo numerio laukia kaip šventės.

Į Laimutės gyvenimą „Bičiulystė“ atėjo drauge su darbu Jonavos rajono neįgaliųjų draugijoje.

„Mano pažintis su žmonėmis, turinčiais negalią, prasidėjo 1992-aisiais. Pradėjome dirbti kartu su Neįgaliųjų draugijos pirmininke Violeta Neimontaite. Violeta turi judėjimo negalią, bet mane stebino ir tebestebina savo energija, optimizmu. Ji – ir puiki organizatorė“, – pasakoja L. Šatienė.

Laimutė prisipažįsta, kad iki tol mažai žinojo apie neįgaliųjų gyvenimą, juolab apie jų prob­lemas. Jai viskas buvo nauja, norėjosi įsigilinti, sužinoti, kaip dirba neįgaliųjų draugijos kituose rajonuose, kokie teisės aktai priimami neįgaliųjų naudai. Norėjo padėti, buvo pasiryžusi dirbti, ir daug, bet patirties neturėjo. Tada Laimutei į pagalbą ir atėjo „Bičiulystės“ laikraštis. „Perskaitau, kokį renginį suorganizavo Pakruojo, Rokiškio ar kurio nors kito rajono neįgaliųjų draugija ir pradedu sukti galvą: o ko mes negalėtume? Gal ir įdomiau padarytume?“ – prisimena ji.

Kiekviename „Bičiulystės“ numeryje Laimutė rasdavo reikalingos informacijos. Jai rūpėjo naujienos apie neįgaliųjų aprūpinimą techninės pagalbos priemonėmis, apie galimybes vykti į reabilitacijos stovyklas. „Bičiulystė‘ buvo ir yra laikraštis ne pramogai, ne kokių nors niekų, paistalų apie vadinamąjį „elitą“ pasiskaityti, bet laikraštis, padedantis dirbti, bendrauti“, – sako L. Šatienė ir priduria, kad ir pati pradėjo laikraštį prenumeruoti, ir kitiems negalią turintiesiems siūlydavo paskaityti.


Atraskite savo paslėptas galimybes

Į draugiją ateidavo jauni vyrai ir moterys, turintys įvairių negalių. „Prisimenu judėjimo negalią turinčius vaikinus: Saulių Koirą, kitus. Jie buvo nusiminę, nes neįsivaizdavo, kaip galėtų save realizuoti. Tačiau tuo metu pradėjo kurtis neįgaliųjų sporto klubai, skatinome vaikinus ryžtis ir pradėti treniruotis, dalyvauti varžybose, – pasakoja ji. – Sakydavau, kad gali rinktis, ar graužtis dėl savo negalios, ar realizuoti tai, kas juose yra stip­raus, gal dar patiems nepažinto.“ Laimutė prisimena, kaip spindėdavo vaikinų akys, kai jie vykdavo į sporto varžybas, kokie laimingi rodydavo iškovotus medalius. „Mes su Violeta globojome juos kaip savo vaikus, džiaugėmės, kai vienas iš vaikinų sukūrė šeimą, – pasakoja Laimutė. – Pradėjome keliauti po Lietuvą, vykti į vasaros stovyklas Šventojoje.“

Draugijoje susikūrė rašančiųjų būrelis. Prie jų prisijungė ir Laimutė. „Tiek kūrybingų žmonių susirinko! Nė patys nesitikėjome, kad jų bus tiek daug. Ir iki šiol susirenkame“, – prisimena moteris ir pasidžiaugia, kad yra išleidusi tris poezijos knygas. „Eilėraštį nešioju ilgai, o ant popieriaus jis gimsta dažniausiai naktį“, – sako Laimutė, o balse – tiek optimizmo, džiugesio. „Skaitydavau „Bičiulystėje“ išspausdintus kitų skaitytojų eilėraščius ir išdrįsau nusiųsti savo, o kai pamačiau išspausdintą, taip gera ir šilta širdy pasidarė...“


Liga – iššūkis ir pamokos

Kai išdrįstu paklausti apie jos pačios negalią, Laimutė sako, kad mes nė vienas negalime nujausti, kada užklups sunki, klastinga liga, apie kurią taip nelengva kalbėti. Moters sveikata pašlijo prieš 18 metų.

„Neslėpsiu, kai sužinojau, kad susirgau onkologine liga, iš visų jėgų bandžiau ją neigti“, – atvirai pasakoja moteris, prisimindama, kokios sunkios mintys tuomet kamavo. Reikėjo laiko, kad susivoktų, susitaikytų su neganda bei pačia savimi ir išdrįstų prisipažinti: „Taip, aš sergu, bet pasveiksiu, tik turiu dirbti, nepasiduoti. Tik taip įveiksiu neviltį, baimę ir gyvensiu.“ „Po operacijos mano fizinis kūnas pasikeitė, bet pajėgiau su tuo susitaikyti ir ėjau į priekį“, – pasakoja moteris ir priduria, kad išmokusi ligos pamokas dabar labai brangina tai, ką turi.

Laimutės dukra ir sūnus suaugę, padovanojo jai anūką. O ji suranda laiko ir vaikaičiui, ir ansambliui, ir poezijai. Dar spėja ir paveikslų nulipdyti. „Kodėl nulipdyti?“ – klausiu, o Laimutė aiškina, kad esama tokios medžiagos, iš kurios paveikslai lipdomi. Upninkuose jau surengė savo darbų parodą. „Dukra mane lipdymu užkrėtė, ji – visokių naujovių žinovė“, – šypsosi moteris. O siužetai? Galvoje sukasi ir sukasi, kaip ir eilės. „Gyvenimas įdomus, jo neįmanoma atsivalgyti“, – atsisveikindama pasako L. Šatienė, o aš dar paklausiu, ar galiu jos eilėraščio žodžiais pavadinti savo pasakojimą. Laimutė neprieštarauja...

Eglė KULVIETIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt