Mokiausi iš savo sportininkų mamų

Lina Berankytė-Astrauskienė.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Liną Berankytę-Astrauskienę, „Lietuvos teniso klubų lygos“ vadovę, pirmiausia pažinau iš Lauros Žižmarienės pasakojimų. Laura augina dvi dukras, judančias tik neįgaliojo vežimėliais. Lina buvo pirmoji jų teniso trenerė. „Ji ne tik išmokė mergaites žaisti tenisą, bet ir padėjo pamėgti šį sportą“, – sako L. Žižmarienė.

Susitikti su L. Berankyte-Astrauskiene pavyko tik nuotoliniu būdu, bet ir toks ryšys nesutrukdė išgirsti nuoširdaus Linos pasakojimo apie jau kelis dešimtmečius trunkančią jos pažintį su negalią turinčiais žmonėmis.


Olandijoje neįgalieji dirbo drauge su visais

Būdama 18 metų Lina išvažiavo žaisti lauko teniso į Olandiją. „Gyvendavau du mėnesius, grįždavau, vėl išvažiuodavau“, – pasakoja ji. Jau pirmosiomis gyvenimo Olandijoje dienomis Lina atkreipė dėmesį į neįgaliųjų integraciją. „Lietuvoje tuomet viešumoje neįgaliųjų, juolab dirbančių, nebuvo matyti, o Olandijoje turinčių negalią žmonių sutikdavau visur. Jie atvykdavo į teniso klubą, kuriame žaidžiau, budėdavo rūbinėje, tvarkydavo aplinką, paskui gerdavo arbatą, valgydavo, – pasakoja moteris. – Neįgalieji buvo teniso klubo gyvenimo dalis. Juos atlydėdavo kuratorius, tačiau jis mokėjo būti nepastebimas, o įvairių negalių turintys vyrai ir moterys dirbo, bendravo su sportininkais ir niekas dėl to nesipiktino, nesistebėjo.“

Vėliau Lina, pradėjusi domėtis neįgaliųjų integracija Olandijoje, sužinojo, kad negalią turintiems vaikams visi būreliai nemokami. „Nori sportuoti – sportuok, nori mokytis muzikos – mokykis, ir visai nesvarbu, kokia negalia, tave vis tiek priims“, – prisimena ji. Lietuvoje apie tokias galimybes neįgaliesiems dar nebuvo net kalbama.


Sportuojantieji savo negalios nesureikšmina

Grįžusi iš Olandijos Lina pradėjo treniruoti tenisininkus. „Atsirado ir neįgaliųjų, kurie žaidė lauko tenisą, palaikė ryšius su mūsų federacija. Vienas jų buvo Aleksandras Pacevičius, prie jo prisijungė kiti, tačiau iš pradžių – tik suaugę, – pasakoja Lina. – Pirmoji artimesnė mano pažintis su negalią turinčiais sportininkais Lietuvoje buvo tarptautinis turnyras. Aš jame teisėjavau. Teko artimiau pabendrauti su turnyro dalyviais ir iš kitų šalių, ne tik Lietuvos. Man jie buvo tokie pat sportininkai, kaip ir visi. Na, gal jaut­resni, greičiau įsižeidžiantys.“

Linai susidarė įspūdis, kad iš kitų šalių atvykę žmonės savo negalios nesureikšmina, tiesiog džiaugiasi sportu. Ir jai pačiai šis turnyras buvo toks pat, kaip ir kiti. „Žaidimo principai visur tokie patys, o kad žmonės juda neįgaliųjų vežimėliais – tik tam tikra specifika“, – sako L. Berankytė-Astrauskienė.


Pamiršdavo, kad auklėtinės sėdi neįgaliųjų vežimėliuose

Vėliau Vilniaus teniso akademijoje pradėjo tenisą žaisti berniukas, judantis neįgaliojo vežimėliu. Jis buvo integruotas į bendrą grupę, kurioje žaidė jo brolis. Lina stebėjo berniuką, o kartą, eidama pro šalį, pasakė: „Jeigu susirinktų neįgaliųjų vežimėliais judančių vaikų grupė, galėčiau treniruoti.“

Po poros metų grupė pradėjo rinktis. Pirmojoje buvo tik mergaitės. „Treniravau jas dvejus metus, vėliau teko atsisakyti, nes reikėjo dėmesio mano pačios vaikams, o laikas, kurį gaudavome treniruotėms, buvo vėlyvas ir man nepatogus“, – prisimena Lina.

Pasak jos, dirbti su Kotryna ir Viktorija Žižmaraitėmis, kitomis mergaitėmis buvo labai smagu ir įdomu. Mergaitės buvo nuoširdžios, atviros, kaip ir visi vaikai, mėgdavo ir pamanipuliuoti, bandydavo patingėti. Lina jautė, kad mergaitėms labai patiko, jog ji nedaro joms kokių nors ypatingų nuolaidų, o yra reikli, net griežtoka. „Bet aš visada pabrėždavau, kokios jos šaunuolės, kad sportuoja, kaip joms gerai sekasi!“ – sako trenerė ir prisipažįsta, kad būdavo momentų, kai net užmiršdavo, jog jos auklėtinės sėdi neįgaliųjų vežimėliuose – taip įsijausdavo į teniso subtilybes.


Ypatingų vaikų – ypatingos mamos

Lina labai šiltai kalba apie mergaičių mamas. „Mamos yra pačios nuostabiausios, – sako ji. – Augindamos vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, šios moterys išlieka optimistės, kupinos meilės ir tikrai yra pavyzdys visoms mamoms. Savo neįgalius vaikus mamos myli nesitikėdamos, kad šie nustebins savo pasiekimais, kad galės joms padėti...“

Trenerė žavėjosi mergaičių mamų energija: „Jos atveža duk­ras į treniruotes, laukia jų ir veža visur, kur tik reikia, džiaugiasi, kad jų vaikai turi galimybę sportuoti.“ Lina sako, kad ji iš šių mamų mokėsi pozityvumo, kantrybės. „Mano auklėtinių mamos buvo ir yra man pavyzdys“, – neslepia ji.

Kai Linos paklausiu, kas jai buvo sunkiausia treniruojant vežimėliuose sėdinčias mergaites, ji sako, kad sudėtingiausia buvo suprasti, jog negalia kiek­vieną vaiką yra paveikusi skirtingai, nors iš išo­rės visos negalios atrodo panašios. „Treniruodama kaskart turėjau įvertinti, kiek kiekvienas vaikas gali, kur yra jo riba. Manydavau, kad mergaitė privalo kažkur nuvažiuoti, kažką padaryti, tačiau nesuvokdavau jos galimybių. Tam reikėjo laiko... – prisipažįsta Lina. – Sunkiausia buvo pasiekti, kad treniruotė būtų efektyvi kiekvienam vaikui. Su vienu reikia atlikti vienokius pratimus, kitas gali daugiau. Deja, treniruotėse laiko buvo tiek, kiek buvo, ir ne daugiau.“ Jos teigimu, vaikų į treniruotes atvykdavo nedaug, todėl sudaryti skirtingo pajėgumo grupes buvo sunku. Lina džiaugiasi, kad norinčių žaisti tenisą negalią turinčių vaikų daugėja.

Atsisveikindama L. Berankytė-Astrauskienė sako, kad ją džiugina, jog vis daugiau negalią turinčių žmonių mato gatvėse, parduotuvėse. „Žinau, kad yra neįgaliųjų, pradėjusių kurti savo verslą, baigusių universitetus, tačiau subsidijų ir dėmesio neįgaliųjų integracijai dar trūksta“, – pabrėžia ji.

Eglė KULVIETIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt