Kai gyveni su liga, nori imtis prasmingų darbų

Vidutė Stadalnykienė prie koplytstulpio pirmajai bibliotekai Matuizose atminti.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Skaitau ir prenumeruoju bib­liotekai „Bičiulystę“, todėl su laikraščio skaitytojais noriu pasidalinti mintimis apie savo svajonės išsipildymą. Galiu drąsiai pasakyti, kad ligos dėka pavyksta atlikti gražius, prasmingus darbus. Susirgus gyvenimo tempas pagreitėja ir tada imiesi to, kas turi išliekamąją vertę. 

Liga atsėlina nelaukta

Kai prieš 15 metų susirgau onkologine liga, trys mano vaikai dar buvo mokyklinio amžiaus – antrokė, trečiokas, penktokė. Buvo labai baisu, kankino nežinia, kas bus su manimi, kas užaugins vaikus, jeigu manęs neliks. Juo labiau kad ir jaučiausi labai blogai. Aš gyvenau dėl vaikų.

Sunkiausia buvo pasakyti vaikams, kad mama serga. Atrodė, kad jie dar buvo per maži žinoti tiesą. Kai paklausiau, ką jie žino apie vėžį, didžiulei mano nuostabai jie viską išpyškino, tik aš nenutuokiau, kad jie žino. Man labai palengvėjo.

Liga vėl sugrįžo po 10 metų. Dabar jie, mano vaikai, gyveno dėl manęs – rūpinosi, viską darė, kad tik pasveikčiau. Labai trūko pinigų, buities priemonių, pakako tik meilės ir tikėjimo, kad viskas bus gerai. Mano mažoji dukra buvo didžioji pagalbininkė: virėja, namų tvarkytoja, užtarėja, guodėja, nes aš po chemoterapijų nesikeldavau iš lovos, nesinorėjo net gyventi. Ji tuo metu mokėsi Vilniaus profesinio mokymo centre apskaitininkės specialybės.

Sugrįžo liga ir trečią kartą. Jaudinausi nė kiek ne mažiau. Gal ir dėl to, kad jau daug žinojau. Susimąsčiau – vaikai užaugo, gydymo technologijos pasikeitė, o aš gyva... gyvenu. Ta, kurią ne vieną kartą laidojo.


Įamžino pirmosios bibliotekos vietą

Varėnos rajone, Matuizų kaime, apsigyvenome gavę būstą kaip jauna šeima. Tik vėliau pradėjau domėtis kaimo istorija, papročiais ir atradau, kad pirkioje, kurioje gyvenu, 1948 m. buvo pirmoji biblioteka. Svajojau įamžinti šį faktą. Ir man pavyko. Varėnos viešosios bibliotekos Matuizų biblioteka dėkojo 53 žmonėms, prisidėjusiems finansais, organizacine parama, medžiagomis bei savo darbu prie to, kad birželio mėnesį buvo atidengtas koplytstulpis Matuizų bibliotekai atminti. Paruošiamieji darbai truko pusę metų.

Šiltą, saulėtą dieną susiėjo visas Matuizų kaimas, atvyko daug svečių. Seniūnas koplyt­stulpiui išrinko vietą šalia buvusios Matuizų bibliotekos. Skulptūros autorius – matuiziškis Remigijus Tilinskas, metalo detales sukūrė daugiškis Kęstas Juonys.

Dainuodami dainą „Žemėj Lietuvos“ susikabinę rankomis apjuosėme gyva žmonių girlianda naują koplytstulpį, išreikšdami meilę savo gimtajam kaimui, bendrystę. Mylėdami savo kraštą, padėdami vieni kitiems, kurdami vertybes, augsime ir tobulėsime.


Traukia įvairios veiklos

Mane vis įtraukia visokios veiklos – suruošiau kaimo pirkių parodą, kuriu eilėraščius, be galo myliu žmones, mėgstu su jais bendrauti, daug ką užrašau. 9 metus savo rankomis kūriau kilimus ant samanų Varėnos grybų šventėse. Vaikai, biblioteka, skaitytojai, parodos, renginiai, projektas „Prisijungusi Lietuva“, penki kompiuteriai bendruomenės gyventojų poreikiams – tai mano gyvenimas. Viską, ką šiandien dirbu, darau su dideliu džiaugsmu ir atsidavimu. Man norisi viską išbandyti, nors kartu koja kojon žygiuoja ir liga. Susirgusi onkologine liga, pradėjau veiklą ir Varėnos rajono neįgaliųjų draugijoje, tapau kolektyvo „Atgaiva“, kuris du kartus „Vilties paukštėje“ pelnė antrą vietą, kuratore. Esu Varėnos neįgaliųjų draugijos tarybos narė. Kai vienus metus gyveni už du, norisi padaryti ką nors, kas būtų prasminga.

Vidutė STADALNYKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas