Užklupus negaliai ieškokit į save panašių

Irena Vilniuvienė Europos čempionate pelnė 2 sidabro medalius.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Radviliškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės pavaduotoją Ireną Vilniuvienę daug kas pažįsta kaip sportininkę, rankų lenkikę. Aktyvi, sportiška moteris prasitaria, kad buvo laikas, kai dėl užklupusios ligos nesinorėjo gyventi... Dabar ji džiaugiasi tuo, ką duoda gyvenimas ir ne tik pati sportuoja, bet ir kitus negalią turinčiuosius įtraukia į aktyvią veiklą. 

Mįslinga liga

Irenai buvo vos 20, kai netikėtai susirgo. Tiesiog vieną dieną susuko kaklą, galima sakyti, paralyžiavo pusę kūno. Moteris sako iki šiol neturinti atsakymo, dėl ko taip atsitiko. Gydytojai spėliojo – gal tai gripo komplikacija, gal lėtinis encefalitas... Bet nei gripu sirgo, nei erkė buvo įsisiurbusi. Išbandė įvairiausius gydymo būdus, važiavo pas skirtingus gydytojus. Niekas nepadėjo.

Pasak Irenos, trys pirmi metai buvo labai sunkūs. Po gydymo šiek tiek pagerėjo, bet po poros metų mirė močiutė, tai moterį labai stipriai paveikė. „Tuomet taip susuko, negalėjau vaikščioti, prasidėjo raumenų traukuliai. Ryte atsikeli, raumenys pailsėję, tarsi truputį geriau, o paskui ir vėl“, – prisimena moteris. Padėjo tik labai stiprūs vaistai, naudojami Parkinsono ligai gydyti. Teko ištverti sudėtingą operaciją, kuri truko net 7 valandas. Kol po jos atsikėlė iš lovos, buvo praėjusios daugiau nei 2 savaitės.


Išgyveno krizę

Ji pasakoja, kad jaunai moteriai tai išgyventi buvo labai sunku. „Buvome neseniai susituokę. Kuriame gyvenimą, planuojame, o čia viska sugriūva. Visą laiką buvau aktyvi, niekada nesirgau, nežinojau, kas tai yra ligoninė“, – pasakoja Irena. Šokas buvo ir tuomet, kai nustatė negalią – tai reiškė, kad negalės dirbti. O juk turėjo planų ir mokytis. „Buvo taip blogai, kad norėjau galą pasidaryti – kas iš tokio gyvenimo. Paskui pradėjau galvoti, kad negalima taip pasiduoti. Juk kitiems yra ir dar blogiau. Padėjo mintis, kad rytoj bus geriau. Va, nueisi miegoti, o rytoj atsikelsi ir mažiau skaudės, geriau jausies“, – prisimena Irena.

Kai jau susitaikė su situacija, po 10 metų sveikata vėl pablogėjo. Pradėjo tirpti rankos, kamavo nuovargis, galvos skausmas. Maža to, medikai nustatė, kad juosmens skausmus sukelia išvarža. Iš dar kartą užklupusios emocinės krizės išsikapstyti padėjo vyras – jis griežtai pasakė, kad taip savęs kankinti negalima. „Suėmiau save į rankas. Pagalvojau, kad vaikščiosiu tiek, kiek man skirta. Jei kada reikės atsisėti į vežimėlį – ką darysi“, – prisimena Irena.


Atrado save sporte

Maždaug 1996 metais tuometinis Radviliškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas Antanas Stugys pakvietė ateiti padirbėti. „Dirbome visuomeniniais pagrindais. Viskas buvo paprasčiau, projektas – vienas lapas, veiklų gal šiek tiek mažiau, bet vis tiek aktyviai veikėme – važinėjome į ekskursijas, sportuodavome, renginius organizuodavome“, – Irena neslepia, kad bendravimas su žmonėmis jos gyvenimui suteikė naujų spalvų. Taip pat ir gimusi dukra.

Draugijos nariai dažnai vykdavo į sporto varžybas. Irena sportavo nuo 10 metų – lankė krepšinį, irklavimą, tad sportas ją išties traukė. Vis dėlto ji juokiasi prisiminusi, kaip pirmą kartą po 15 metų paėmė į rankas kamuolį – jis nuskrido net ne į tą pusę. Reikėjo iš naujo išmokti, kaip žaisti nevaldant pečių juostos, kaklo.

Jau iš pirmų varžybų, kuriose Irena išdrįso dalyvauti, parsivežė medalių – prisiminė, kad turi stiprias rankas, tad nusprendė save išbandyti rankų lenkimo rungtyje. Tuomet ją pastebėjo Irena Perminienė. Ji daug patarė, pamokė, kaip teisingai lenkti ranką. I. Vilniuvienė pradėjo dalyvauti varžybose ir pelnyti medalius. 2013 metais Europos čempionate Irena iškovojo 2 sidabro medalius (kaire ir dešine ranka). Jau galvojo apie rudenį vyksiantį pasaulio čempionatą, tačiau einant per perėją ją parbloškė mašina – buvo sutrenktas stuburas, sužalota ranka. Irena sako tuomet visiems pasižadėjusi, kad varžybose nebedalyvaus. Ištvėrė metus. Net ir šį pavasarį varžėsi Lietuvos rankų lenkimo čempionate neįgaliųjų ir veteranų grupėse, iškovojo 4 bronzos medalius. Tiesa, dabar kur kas sunkiau varžytis – sportininkų lygis vis kyla.


Nuotaiką kėlė darbas neįgaliųjų draugijoje

Irena sako, kad radviliškiečiai noriai sportuoja, dalyvauja įvairiose varžybose ne tik savo ar gretimuose rajonuose, bet ir Latvijoje bei kitur. Ir dažniausiai be medalių negrįžta. Štai ir šiemetiniame rankų lenkimo čempionate tarp laimėtojų – ne viena radviliškiečio pavardė. Irena sako, kad sportas žmogui duoda labai daug – susirandi draugų, padidėja savivertė, pagaliau sustiprėja jėgos. Pasak I. Vilniuvienės, Radviliškio neįgalieji turi visas galimybes sportuoti. Galima žaisti petankę, stalo tenisą, mėtyti smiginį, yra treniruoklių. Ir jie aktyviai tai daro. Tiesa, šiuo metu sportuojama arba nuotoliniu būdu, arba lauke.

Irena siūlo visiems, kuriuos užklupo negalia, neužsisklęsti savyje, ieškoti su kuo pabendrauti, panašių į save. „Žinoma, labai lengva tai pasakyti, viską reikia pačiam išgyventi. Iš tikrųjų draugijos negalią turintiems žmonėms yra labai gerai – kad ir skirtingos negalios, vis tiek vienas kitą suprantame, atjaučiame, nekompleksuojame bendraudami, žmonės turi kur save realizuoti“, – dalijasi patirtimi I. Vilniuvienė. Jos teigimu, dabar paprasčiau nei prieš 30 metų – yra internetas, socialiniai tinklai. Tikrai galima rasti su kuo pasikalbėti.

„Nors ir su sunkia negalia gyvenant, galima rasti kuo pasidžiaugti. Atsikėlei iš lovos, vaikštai ir jau gerai. O jei dar niekas neskauda... Nebus leng­viau nuo to, kad skųsies, reikia prisitaikyti, daryti tai, ką gali, atsirinkti tuos darbus, kurie svarbesni, nes viskam neužteks jėgų. Reikia tikėti, kad rytoj tik­rai bus geriau. Jei netikėsi – tai ir nebus“, – įžvalgomis, kaip įveikti sunkumus, dalijasi Irena.

Emilija STONKUTĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas