Pasaulis gali atrodyti kitaip negu mums įprasta jį matyti

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje visi vaikai mokosi kartu. Pal. T. Matulionio gimnazijos archyvo nuotr.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Sesuo Danguolė Gervytė – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja. Jau dešimt metų sesuo Danguolė dirba mokykloje, kurioje drauge su visais mokosi ir specialiųjų poreikių turintys vaikai. Sesuo pasakoja, kad jos pažintis su negalia prasidėjo, kai ji dar buvo maža mergaitė.

Sesuo Danguolė Gervytė. Klaudijaus Driskiaus nuotr.

„Keistos“ mergaitės pamokos

Pirmą kartą su negalia sesuo Danguolė susidūrė vaikystėje: viena tolima giminaitė, tokio pat amžiaus kaip ji tuomet, turėjo negalią. „Dabar manau, kad jai buvo cerebrinis paralyžius su raidos sutrikimais, o gal ir su sutrikusiu intelektu. Man, vaikui, ji atrodė „keista“: keistai kalbėjo, judėjo, makaluodavo rankomis, bet visada norėdavo būti su mumis, kitais vaikais. Važiuojant į svečius mano tėvai prigrasydavo, kad tik nesijuokčiau ir nemėgdžiočiau jos (nepamenu, gal matė, kad mes eidami iš paskos mėgdžiojame jos krypavimą, tačiau ne todėl, kad norėjome pasityčioti, tik bandėme eiti taip kaip ji, pažiūrėti, ar mums tai pavyksta...). Kai mergaitei sukako 12 metų, žuvo jos tėvas, o ją išvežė į anuomet vadinamąją „prieglaudą“. Vėliau mirė ir jos mama. Nežinau, nei kaip toliau susiklostė tos mergaitės likimas, nei ar apskritai ji dar gyva, tačiau tuos susitikimus kaime pamenu kaip pirmą natūralią vaikišką draugystę su neįgalia mergaite, – pasakoja sesuo Danguolė. – Kai žiūriu atgal, tai ir mano tikra teta turėjo negalią, tik taip niekas nevadindavo, sakydavo, kad ji „vargšė“, ir visi giminės stengėsi padėti kuo gali.“

Tuomet, vaikystėje, sesuo Danguolė negalėjo nujausti, kad jos gyvenimo keliai atves į mokyklą, kurioje drauge su visais mokysis ir specialiųjų poreikių turintys vaikai.

Ji studijavo Vilniaus universitete, dar studijų metais intensyviai ieškojo savo pašaukimo ir ilgainiui tikėjimas jos gyvenime tapo vis svarbesnis. 1995-aisiais Danguolė įstojo į Marijos Dangun Ėmimo seserų (asumcionisčių) bendruomenę. Atliko noviciatą Prancūzijoje, netoli Paryžiaus, vėliau studijavo teologiją Romoje. 2000-aisiais grįžusi į Lietuvą dirbo krikščioniškoje žiniasklaidoje, jaunimo sielovadoje.

Paklausta, kas seserį atvedė į Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnaziją, ji sako, kad taip susiklostė arba atsitiktinai, arba tokia buvo Dievo valia. „Šioje gimnazijoje jau dirbo kitos mūsų bendruomenės seserys, kai 2010 m. ji tapo nevalstybine mokykla, kurios steigėjai yra Vilniaus arkivyskupija ir mūsų kongregacija – Marijos Dangun Ėmimo seserys (asumcionistės), – prisimena sesuo Danguolė. – Tais pačiais metais aš pradėjau dirbti šioje gimnazijoje tikybos mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja.“


Patyčios kyla ne dėl negalios

Sesuo pasakoja, kad su vienais vaikais ji susidraugauja greičiau, su kitais reikia daugiau laiko, bet tai nepriklauso nuo to, ar vaikas turi negalią, ar ne. Paklausta, ar nėra mokykloje patyčių, sesuo Danguolė sako: „Aš mėgstu kartoti, kad dažnai nesutarimai, gal net ir patyčios, kyla ne dėl negalios, o dėl tam tikrų charakterio savybių, menkų bendravimo įgūdžių, emocinio brandumo stokos. Niekada nėra tik aukos ir tik agresoriaus, yra kompleksiškos situacijos, su kuriomis patys vaikai nebemoka susidoroti. Esu mačiusi nesutarimų ar net patyčių su neįgaliaisiais, bet tikrai tai nėra dėl jų negalios. Jie į tokią ar panašią situaciją, ko gero, įsiveltų ir neturėdami negalios.“

Sesuo Danguolė sako, kad galbūt reikėtų daugiau kalbėti ne apie patyčias, o apie nepriėmimą, vaikų su negalia vienatvę ir kitoniškumo kančią. „Mes, ugdytojai, stengiamės kiek galime tai amortizuoti, bet kartą mane labai išmintingai „atpalaidavo“ vieno berniuko, turinčio Dauno sindromą, mama. Vyko klasės tėvų susirinkimas, kita mama, taip pat auginanti negalią turintį vaiką, papriekaištavo, kodėl niekas nenori draugauti su jos vaiku. Tada pirmoji ir sako: „O kiek jūs turite draugių, kurios turi Dauno sindromą?“ Gerbti privalome visus, su visais turime bendrauti, tačiau draugus renkamės pagal pomėgius, savo interesų sritis, todėl sunku įsivaizduoti, kad sveiko trylik­mečio geriausias draugas mokykloje būtų turintis intelekto raidos sutrikimų. Bet ir nebūnant geriausiu draugu galima jį pasikviesti į gimtadienį...“


Padėdami draugams stiprėja patys

„Kai visi vaikai mokosi drauge, jie mato platesnį pasaulį, atsiveria jo įvairovė. Jie supranta, kad turintys negalią vaikai dar nereiškia vien „negalios“, „diagnozės“, tai kur kas daugiau: šie vaikai taip pat svajoja, yra išdykę ir ieško santykių“, – sako sesuo Danguolė.

Ji išgyvena dėl mito, kad mokykloje, kurioje mokosi negalią turintys vaikai, bus žemesnis akademinis lygis. Tai visiška netiesa. Netgi priešingai, padėdami savo draugui, stiprieji dar labiau įsisavina žinias. „Aš jau nekalbu apie jų emocinį intelektą, labiau išsivysčiusį, palyginti su tais, kurie mokosi homogeniškose grupėse“, – sako sesuo Danguolė.

Ko gero, apskritai plečiasi pasaulio vaizdas, daug būdų, kaip gyventi, dirbti, mokytis, tampa priimtini. Jie tarsi išveda iš įprasto gyvenimo minčių dėžutėse. „Aš pati sau vis dažniau leidžiu atlikti darbus netobulai ir pasijuokti iš savęs, iš savo negalių. Buvimas su turinčiaisiais negalią moko kūrybiškumo ir nestandartinio požiūrio į pasaulį arba tiesiog supratimo, kad pasaulis gali atrodyti kitaip negu man yra įprasta jį matyti, – sako sesuo. – Deja, tokių vaikų tėvai dažnai būna labai pažeidžiami, patyrę atstūmimą visuomenėje, pavargę nuo biurokratinių stumdymųsi arba tiesiog fiziškai. Labai norisi juos nuraminti, apsaugoti ir palydėti.“

Šventų Kalėdų proga sesuo Danguolė linki: „Priimkite netobulą gyvenimą, nes ir Dievas atėjo į jį tokį, koks buvo, tvarte didelių pagražinimų nerasi. Bet Dievo tapimas žmogumi, įsikūnijimo slėpinys perkeičia mūsų vidinius tvartus į nuostabias katedras, tik nereikia bijoti.“

Eglė KULVIETIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje