Niekada nežinai, kokių staigmenų gali sulaukti iš likimo. Kartais jos nudžiugina, kartais persmelkia liūdesiu, nerimu, neviltimi. Vilkaviškietis Alvydas Žemantauskas irgi nesitikėjo, kad liga taip pakeis jo gyvenimą. Vis dėlto jis nesiskundžia ir nedejuoja, bet ramiai priima gyvenimą su visais jo iššūkiais ir nepraranda tikėjimo ateitimi.
Netikėta liga
Nelaimės Alvydą persekiojo nuo vaikystės, bet jos buvo niekis, palyginti su tuo, kas nutiko 2016-ųjų gruodžio 24 dieną.
Alvydas mintimis grįžta į tą laiką. Nei iš šio, nei iš to pradėjo kosėti. Ne kartą bronchitu sirgęs vyras pamanė, kad liga ir vėl atsinaujino, tačiau kosulys neįprastai stiprėjo, ėmė trūkti oro, vyras pradėjo dusti. Per tris dienas situacija taip pablogėjo, kad namiškiams neliko nieko kito, kaip kviesti greitąją medicinos pagalbą ir vežti Alvydą į ligoninę. Po poros dienų iš Vilkaviškio jį išgabeno į Kauno klinikas. „Atsisakė plaučiai, kepenys, inkstai, tik aparatai palaikė gyvybines funkcijas, – prisimena vyras. – Buvo taip blogai, kad daktarai namiškiams netgi siūlė pakviesti kunigą.“
Neturėdami kitos išeities medikai Alvydui sukėlė dirbinę komą. Ir tai vyrą išgelbėjo – pamažu jo vidaus organai vėl pradėjo funkcionuoti. Vis dėlto iš komos pažadintas Alvydas buvo kitoks. „Protas grįžo, bet kūno nevaldžiau. Tik galvą tegalėjau pasukinėti“, – prisimena jis.
Po gerų trijų savaičių į Vilkaviškį reabilitacijai parvežto Alvydo laukė dar vienas iššūkis – po poros dienos išsivystė sepsis. „Ir tai buvo jau trečias kraujo užkrėtimas. Visi manė, kad šįkart tikrai neišsikapstysiu. Dabar jau Vilkaviškio daktarai patarė namiškiams ruoštis laidotuvėms, – pasakoja Alvydas ir čia pat pajuokauja: – Į rojų nepriėmė, o pragare vietos nebuvo – vėl po truputį išsikapanojau.“
Priežasties taip ir nenustatė
A. Žemantauskas sako, kad tokio sveikatos sutrikimo priežasčių nei Vilkaviškio, nei Kauno medikai taip ir nenustatė. „Važiavom į Vilnių, į Diagnostikos centrą, – prisimena jis. – Būtent čia ir diagnozavo polineuropatiją (ligą, kuriai būdingas daugelio periferinių nervų pakenkimas, pasireiškiantis raumenų paralyžiais, jutimo ir audinių mitybos sutrikimais dėl sutrikusios vegetacinės inervacijos). Tačiau iki šiol taip ir neaišku, kas ją sukėlė.“
Vis dėlto net ir sužinojus diagnozę grįžti į gyvenimą nebuvo paprasta – rankų, kojų jis ir toliau nevaldė. Negana to, savo nagučius parodė ir ilgas gulėjimas – atsirado pragulų, susiformavo gilios negyjančios žaizdos. „Po kelių mėnesių iš ligoninės grįžęs namo buvau gyvas skeletas, – sako Alvydas ir patikina vis dėlto nepraradęs vilties, kad viskas susitvarkys. – Susiradome namuose mane galėjusius lankyti specialistus, kurie padėjo išjudinti kūną, įsigijome treniruoklį, padedantį mankštinti kojas, rankas. Nors galūnės „neveikia“, bet jau atsisėdu, abiem rankom suėmęs puodelį galiu atsigerti, su tarp pirštų įspraustu šaukštu pavalgau, į tualetą su vaikštyne nueinu.“
Pradėjo rašyti eilėraščius
Jo tikėjimas, begalinis noras gyventi, artimųjų rūpestis ir pagalba darė stebuklus Tiesa, teko prisitaikyti prie naujų aplinkybių, susigyventi su mintimi, kad bus priklausomas nuo artimųjų. Bet ir pats rankų nenuleido, nenorėjo tik egzistuoti. „Užsispyrimo man netrūksta. Žmona ryte išeina į darbą, o aš pradedu treniruotis: iš pradžių minu treniruoklį kojomis, paskui pasidėjęs ant stalo pedalus suku rankomis, – pasakoja kasdien po 20 tūkstančių „žingsnių“ kojomis ir rankomis padarantis Alvydas. – Ilgai negaliu stovėti – per kelius, čiurnas kojos nelaiko, bet kada galiu nukristi. Kojų nervai „neveikia“, praktiškai buvo sunykę visi raumenys, dabar juos jau šiek tiek esu atgaivinęs.“
Negalia siurprizų pateikė ir pačiam Alvydui. Anksčiau literatūra beveik nesidomėjęs vyras pradėjo rašyti eilėraščius. „Viskas prasidėjo nuo to, kad tarp pirštų įspraustu pieštuku pradėjau iš naujo mokytis rašyti, – pasakoja vyras. Beje, pirmasis žodis, kurį parašė, buvo „mama“. – Tada kilo noras aprašyti tai, kaip jaučiuosi, ką išgyvenu. Taip ir pradėjau eiliuoti. Tik dabar rašau jau ne pieštuku, o planšetiniu kompiuteriu. Kartu su seserimi ir mamai nupirkom planšetę, jai patinka mano kūrybą skaityti su bičiulėmis.“ Be Alvydo eilių neapsieina ir Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos renginiai – jie dažnai paįvairina visokias šventes, susitikimus, praskaidrina feisbuko grupės draugų nuotaiką.
Žmona, trys dukros, keturi anūkai, sesuo ir mama – tai jo šeima, atrama ir ištikima palaikymo komanda. „Be jų nieko nebūčiau pasiekęs“, – prisipažįsta Alvydas. Su didžiausia meile jis kalba apie artimiausius žmones. Kai reikia – vieni kitus padrąsina, paguodžia, kartu pasidžiaugia.
Ypač šilti jausmai Alvydą sieja su mama. Apglėbusi tikėjimo šviesa ir motiniška meile, kartu su sūnumi ji išgyvena ir skausmą, ir džiaugsmą. O ir jis randa kaip atsidėkoti – mamai skiria savo jautriausias eiles.
Noras bendrauti – stipresnis už visas kliūtis
Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugija palaiko glaudžius ryšius su Alvydu ir jo mama, teikia jiems reikalingas paslaugas. Neseniai Alvydas gerokai nustebino bičiulius – neįgaliojo vežimėliu atvyko į draugiją. „Noriu bendrauti, būti reikalingas, – sako daugeliui kitų neįgaliųjų pavyzdžiu tapęs vyras. – Žinau, kad savo patarimais galiu ir kitus padrąsinti nepasiduoti negaliai.“
Tiesa, be kito žmogaus pagalbos, Alvydas negali išvažiuoti iš namų. Nors laiptinėje ir įrengtas keltuvas, vis tiek reikia, kad kas nors padėtų. Be to, jau ne kartą ir užstrigęs buvo, užtvėręs kelią kaimynams. „Norėčiau šiemet pasidaryti išvažiavimą pro langą – čia įsirengti keltuvą, – planais dalijasi vyras. – Pernai įsigijau elektrinį vežimėlį, o jeigu dar pats iš buto išvažiuočiau, jausčiausi beveik savarankiškas, galėčiau be kitų pagalbos išvažiuoti į miestą ir į draugiją.“
Alvydas – stiprios valios, labai smalsus žmogus: domisi, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, žaidžia šachmatais. Atrodo, kad jam nėra neįmanomų dalykų. Ir likimo bičiuliams jis pataria ne verkšlenti, o kabintis į gyvenimą, labiau rūpintis savo sveikata, pasitikėti savimi.
Aldona DELTUVAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
