Išmokau šypsotis be svarbios priežasties

Kęstutis Kaupas.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Festivalio „Debesų pieva“ organizatorius, muzikantas, kompozitorius, socialinių projektų autorius, keliautojas Kęstutis Kaupas į šį festivalį visuomet kviečiasi ir negalią turinčių žmonių. Paklaustas, kodėl jo rengimas festivalis vadinasi „Debesų pieva“, Kęstutis sako, kad visi debesys skirtingi, bet kiekvienas jų savaip tobulas. „Kiekvienas, atvykęs į mūsų stovyklą, tampa savotišku debesimi, o mes, organizatoriai, stengiamės jam padėti atsiskleisti“, – sako Kęstutis. Stovykloje „Debesų pieva“ negalima kitų skaudinti ar lyginti, kuris geresnis ar prastesnis. Sutariame, kad apie stovyklą pakalbėsime vėliau, ir klausiu Kęstučio apie pirmąją jo pažintį su neįgaliaisiais.

„Pirmo blyno“ restorane jaučiausi karaliumi

Kęstutis sako, kad vaikystėje, kuri prabėgo Žemaitijoje, gatvėse jis neįgaliųjų nematė. „Sovietmečiu negalią turinčių žmonių tarsi nebuvo, nes tokie žmonės buvo slepiami nuo visuomenės, kad negadintų komunizmo statytojų įvaizdžio“, – sako jis. Kęstutis įsiminė, kad su juo kartu mokėsi berniukas, kurio viena ranka buvo neišsivysčiusi, bet daugiau vaikų ar suaugusių, turinčių negalią, nebuvo sutikęs.

Pirmasis renginys, kuriame jis dalyvavo kartu su neįgaliaisiais – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos vykdomas projektas „Muzika tamsoje“. Pakviestas pagroti šiame projekte Kęstutis apstulbo. „Neįsivaizdavau, kad neregiai sėkmingai gali žvejoti, siuvinėti. Stebėjau juos ir žavėjausi jų gebėjimu atrasti pasaulį kitaip, negu jį atrandame mes, regintys...“ – prisimena jis.

Vėliau su negalią turinčiais žmonėmis jis ir vėl susitiko. „Kai mane pakvietė pagroti neįgaliųjų dienos centre, pamačiau būrį žmonių su įvairiais raidos sutrikimais. Mane sužavėjo, kad visi tie žmonės be galo atvirai reiškė savo džiaugsmą, judėjo drauge su muzika, juokėsi. Jaučiau jų tikrumą, palaikymą ir mąsčiau: „Kurie gi iš mūsų neįgalūs? Mums baisu šiaip be jokios priežasties nusišypsoti žmogui, pasakyti kitam ką nors gero, o negalią turintiems žmonėms taip pasielgti natūralu“, – savo pastebėjimais dalijasi Kęstutis.

Jis pasakoja, kad kai nebuvo karantino, lankydavosi unikaliame restorane „Pirmas blynas“. „Negalią turinti mergaitė atnešdavo arbatos su tokia meile, su tokiu džiaugsmu, kad pasijusdavau karaliumi“, – emocijų neslepia vyras.


Kitokie vaikai išlavina kantrybę

Kęstučiui teko bendrauti su 53 metų vyriškiu, kuris jį sužavėjo savo ramybe, iš jo spinduliuote spinduliavo teigiama energija. Kai Kęstutis paklausė, iš kur jame tai, vyras atsakė, kad jo dukra turi Dauno sindromą, ir paaiškino: „Kai gimsta toks vaikas, iš pradžių tėvai patiria šoką, bet vėliau, augindami vaiką, savaime mokosi būti rūpestingi, išsilavina kantrybę, išmoksta spręsti įvairias situacijas ir net sunkiausiomis akimirkomis atrasti ką nors gražaus. Todėl ir esu atidus kitiems, nes dukra to išmokė“, – pašnekesį prisimena vyras. Vėliau knygoje, kurios autorius kalba apie Dauno sindromą turinčius žmones, Kęstutis perskaitė mintį, kad šių žmonių sielos yra arčiau Dievo: „Su jais reikia atsargiau šnekėtis, nes per juos mus girdi Dievas.“

„Turiu draugę, kuri dirba Norvegijoje, Stavangerio mieste, ji prižiūri negalią turinčius žmones. Viena jos prižiūrima mergaitė turi rankytes tik iki alkūnių ir daug kitų sveikatos bėdų. Mergaitė negali kalbėti taip, kaip mes visi, tačiau iš jos sklinda tokia energija, toks gėris, kad visi, kurie ją pažįsta, pajunta tiesiog magiškus pokyčius savyje“, – sako Kęstutis ir prisipažįsta tą mergaitę vadinantis „vaikščiojančia meile“.

Kęstutis pasakoja, kad Norvegijoje įvairiose vietose sutikdavo žmonių, turinčių Dauno sindromą, bet ne todėl, kad toje šalyje šių žmonių yra daugiau negu Lietuvoje, tiesiog mes vis dar nedrįstame viešumoje pasirodyti su Dauno sindromą ar kitas negalias turinčiais žmonėmis, tiek vaikais, tiek suaugusiais. Norvegijoje negalią turintys žmonės yra matomi. Pas suaugusį žmogų ar vaiką, turintį Dauno sindromą, ateina savanoriai ir kviečia kartu pasivaikščioti, paskanauti ledų, nes šeimos nariai ne visada turi tam laiko. „Manau, jeigu mūsuose būtų labiau skatinama savanorystė, pamatytume daug daugiau žmonių, turinčių specialiųjų poreikių, vaikščiojančių gatvėse, sėdinčių kavinėse ar lankančių teatrus“, – tikina Kęstutis.


Pasivaikščiojimas su neregiu – iššūkis ir atradimas

Į savo socialinį projektą – stovyklą „Debesų pieva“ Kęstutis kvietė neregius ir silpnaregius. Stovykloje buvo keli šimtai reginčiųjų, bet nedidelė 17 neregių grupė lengvai įsiliejo į šį būrį. Savo organizuojamame festivalyje Kęstutis įsitikino, kokių išskirtinių gabumų turi neregiai. „Živilė iš Kauno, neregė, kalbėdavosi su mumis ir siuvinėdavo, o siūlą į adatą įverdavo liežuviu. Ir įverdavo greičiau negu dažnas regintysis“, – prisimena jis. Kęstutis nepaliovė žavėtis neregių gebėjimu apeiti savo negalią ir padaryti daugelį dalykų geriau už reginčius. „Susirinkusieji į mūsų festivalį nustebo, kad neregys gali šokti su parašiutu, vaikštinėti po muziejus, programuoti. Kai regintieji vaikščiodavo užrištomis akimis, stengdamiesi suprasti, kaip neregys jaučia aplinką, šalia jų einantys neregiai sakydavo, kokiomis vietomis jie eina, kur ir kada reikia pasukti. Regintieji negalėdavo atsistebėti, kaip neregiai taip gerai orientuojasi aplinkoje. Tokių atrakcijų – „pasivaikščiojimas su neregiu“ – festivalio metu būdavo kasdien ir kasdien atsirasdavo būriai norinčių jose dalyvauti. Vaikščiodami tamsoje žmonės tarsi iš naujo atrasdavo save, savo galimybes“, – pasakoja Kęstutis.

Didžiulį įspūdį jam padarė, kaip jis sako, legendinė Irma. Neregė mergina viena pabuvojo Egipte, Indijoje ir dar daugelyje šalių. Irma labai išmintinga, žaisminga, džiaugsminga. Kęstutis sako jautęs, kad ši mergina mato daugiau negu kiti, tik kaip ji mato, suvokti ne taip paprasta. „Manau, kad kiekvienas, matydamas, ką geba neregiai, susimąstydavo, ar jis pats pasinaudoja visomis savo galimybėmis, kad savo gyvenimą paverstų gražesniu, prasmingesniu. Bent aš pats tai tikrai daug apie tai mąsčiau“, – prisipažįsta vyras.

Kęstutis sako manantis, jog negalią turintys žmonės atėjo į šią žemę, kad mus kažko išmokytų apie mus pačius. „Nereikia įsivaizduoti, kad bendraudami su jais darome jiems paslaugą, mes tik mokomės iš jų. Jų dėka galime suprasti, kokia meilė yra tikra, nelaukianti atsako, juk negalios paženklinti žmonės tiesiog myli ir nemąsto, už ką“, – sako festivalio „Debesų pieva“ organizatorius K. Kaupas.

Eglė KULVIETIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas