Už trijų dešimtmečių bendrystę su neįgaliaisiais – Metų žmogaus titulas

Julija Senavaitienė.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Birštono savivaldybės neįgaliųjų draugijos pirmininkei Julijai Senavaitienei šie metai – neeiliniai. Sausio pradžioje ją pasiekė žinia, kad yra išrinkta Birštono krašto Metų žmogumi, šiandien (vasario 4 d.) moteris mini gražų savo gyvenimo jubiliejų, artėja ir dar viena reikšminga sukaktis – Neįgaliųjų draugijos, kuriai vadovauja nuo pat jos įsikūrimo, 30-metis. Beveik pusė gyvenimo atiduota neįgaliesiems, o į jos pačios, jos šeimos gyvenimą negalia pasibeldė dar anksčiau. 

Dviguba pažintis su negalia

Julijai buvo 28-eri, kai netikėtai susirgo meningitu. „Prasidėjo baisus galvos skausmas, ėmė pykinti. Pakviesta greitoji medicinos pagalba iškart išvežė į ligoninę“, – prisimena moteris. Rugpjūtį į Kauno klinikas paguldytą namo išleido tik prieš pat Kalėdas – gruodžio 23-iąją. Bet ir po ilgo gydymo sveikatos grąžinti nepavyko – Julija negalėjo vaikščioti, pasireiškė paralyžiaus požymiai. Pasak jos, kurį laiką tiesiog ropojo, vaikščiojo keturiomis, o pritūpusi be pagalbos negalėdavo atsistoti. „Visko buvo, bet iš paskutiniųjų stengiausi, kad pasveikčiau. Pas mus tuo metu nebuvo medikų rekomenduotų reikalingų vaistų, tad sesuo juos siuntė iš Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) – kas pusmetį susileisdavau naują jų kursą.“

Vis dėlto liga taip lengvai nesitraukė. Po metų Julijai buvo nustatytas neįgalumas. Teko atsisakyti ir darbo. „Esu baigusi renginių režisūrą, dirbau Kaišiadorių rajono Dainių kultūros namų direktore, buvau subūrusi nemažai jaunimo, – pasakoja J. Senavaitienė. – Iki šiol prisimenu, kaip sužinoję apie mano išėjimą, būrys jaunų žmonių susirinko prie namų ir garsiai prašė: „Direktore, grįžkit...“

Negrįžo, nes svarbiausia buvo pasveikti. Juk namuose augo du maži vaikai. „Kai susirgau, dukrelei buvo treji metukai, sūneliui – penkeri, – sako Julija ir priduria, kad labiausiai jaudinosi dėl sūnaus. – Gintaras gimė su cerebriniu paralyžiumi... Juo reikėjo labiau rūpintis. Vis nerimavau – kas be manęs jam padės...“

Vis dar iš ligos gniaužtų besivaduojanti Julija dėkingai priėmė pasiūlymą leisti Gintarą į specialų savaitinį darželį Kaune. Pasak jos, ten dirbo labai šaunūs žmonės: ir auklėtojai, ir medicinos darbuotojai, kuriais visiškai pasitikėjo. Pirmadieniais sūnų nuveždavo, penktadieniais pasiimdavo. Mokyklą Gintaras pradėjo lankyti vėliau nei jo bendraamžiai. Tada šeima jau buvo persikėlusi į Birštoną, tad sūnus tapo Prienų specialiosios mokyk­los-internato mokiniu.


Draugija – lyg antri namai

Birštone J. Senavaitienė apsigyveno 1986-aisiais. Antrą neįgalumo grupę turėjusios moters sveikata ir toliau neleido dirbti. Julija prisimena, jog čia įsikūrusi kreipėsi į tuometį vykdomąjį komitetą, kad galėtų nusipirkti padangas automobiliui – tuo metu daugeliui stambesnių prekių įsigyti reikėjo gauti talonus. Į negalią turinčios moters, auginančios ir neįgalų sūnų, prašymą buvo atsižvelgta.

Tada Julija negalėjo net įtarti, kad šis vizitas pakeis visą jos gyvenimą. „Po kurio laiko man vėl paskambino ir paprašė padėti skirstyti talonus kitiems neįgaliesiems. Dalyvaudavau posėdžiuose, siūlydavau prekes neįgaliesiems, bendravau su jais, – prisimena ji. – 1991-aisiais penkiese susibūrę nusprendėme, kad reikia kurti savo draugiją. Važiavau į Vilnių, tariausi su tuo metu jau gyvavusios Lietuvos invalidų draugijos pirmininku Jonu Mačiukevičium. Buvome kraštiečiai: jis kilęs iš Ariogalos, aš – iš Betygalos, greitai radome bendrą kalbą. Jis palaikė mūsų iniciatyvą, šiai idėjai pritarė ir Prienų rajono neįgaliųjų pirmininkas Ramutis Misevičius, atidavė Birštone gyvenančių neįgaliųjų sąrašus, visada patardavo, pakonsultuodavo, dalyvaudavo visuose mūsų renginiuose. Rugsėjį bus 30 metų, kai dirbame.“

Nuo 34 steigiamajame susirinkime dalyvavusių neįgaliųjų šiandien draugija išaugo iki daugiau nei 300 narių. Pasak pirmininkės, daugeliui neįgaliųjų ji tapo antraisiais namais, kuriuose visada sulaukia ir atjautos, ir pagalbos.

„Birštono savivaldybė nedidelė, todėl neįgaliesiems būtinas paslaugas galime suteikti čia ir dabar, – sako J. Senavaitienė. – Tai ypač svarbu per pandemiją. Štai paskambino 87-erių močiutė – namuose visi (dukra, anūkas, ji pati) sega COVID-19, negali niekur išeiti, o valgyti reikia. Du kartus pati vežiau jiems maisto produktus. Ir toks atvejis – ne vienintelis. Nesvarbu, virusas ar pandemija, triskart per savaitę vežame žmones į dializės centrą, pasirūpiname, kad tiems, kam būtina, būtų atlikti tyrimai – rimtų problemų turinčio žmogaus be jų nuotoliniu būdu joks gydytojas nepagydys.“


Negailestingi negalios gniaužtai

Julija neslepia – pastarieji mėnesiai jai sunkūs ne tik dėl draugijos veiklą suvaržiusios pandemijos. Dar stipresni gniaužtai sukaustė jos sūnų – Gintarui diagnozuota onkologinė liga, jis kenčia sekinančias chemoterapijos procedūras. 46-erių vyras nejautė jokių skausmų, tik skrandį pradėjo pūsti. Kai dėl nemalonių pojūčių kreipėsi į gydytojus, buvo paskirtas skrandžio tyrimas. Kauno medikai kartu atliko ir biopsiją. Tada ir paaiškėjo sutrikusios sveikatos priežastis – piktybinis navikas. Kelioms dienoms į namus Gintarą išleido tik susiruošti laukiančiam rimtam gydymui. „Jau ištvėrė 30 chemoterapijos seansų – šešis kursus po penkias dienas. Prieš paskutinįjį buvo bepalūžtantis – labai blogai jautėsi, norėjo viską nutraukti. Pavyko įkalbėti pasikliauti gydytojais, neprarasti vilties. Deja, pagerėjimo nėra. Po dviejų savaičių pertraukos vėl grįžom į Kauno onkologijos ligoninę, tik dabar vaistus lašins kartą per savaitę, po procedūros galėsim grįžti namo“, – pasakoja dėl sūnaus sveikatos nerimaujanti motina.

Sužinojusi apie Gintaro ligą, praėjusį rugpjūtį po 18 Amerikoje praleistų metų namo grįžo ir dukra. „Lolita, tu grįžai, aš tave pamačiau, dabar galėsiu ramiai numirti“, – virpančiu balsu sūnaus žodžius perpasakoja Julija. Moteris prisimena, kad Lolita nuo vaikystės labai mylėjo brolį: „Išleidžiu abu laukan ir esu rami, kad dukra pasirūpins broliu. Dėl cerebrinio paralyžiaus Gintaras tik nuo trijų metų pradėjo vaikščioti, todėl jam reikėjo daugiau dėmesio. Ir į darželį kartu eidavo, niekam Gintaro skriausti neleido.“ Toks šiltas jų ryšys išliko iki šiol.

Net ir itin skaudžios asmeninės patirtys Julijai neleidžia pamiršti Neįgaliųjų draugijos, ji ir dabar kasdien skuba į draugiją, jos nariams padeda spręsti visus rūpesčius. Tad ir nenuostabu, kad birštoniečiai taip J. Senavaitiene pasitiki, ją gerbia ir vertina. Ir Metų žmogaus titulo ji tikrai nusipelnė.

Aldona DELTUVAITĖ
Autorės nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas