Girdėti galima ne tik ausų būgneliais

Režisierius Linas Mikuta filmavimo aikštelėje. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Lino Mikutos dokumentinis filmas „Šaltos ausys“, pasakojantis apie atokiame vienkiemyje gyvenančius du vyrus – tėvą ir kurčią jo sūnų, apkeliavo pasaulio dokumentinio kino festivalius, sužavėjo žiūrovus ir pelnė daug tarptautinių apdovanojimų. Šį kartą su režisieriumi kalbamės ne apie didžiulę filmo sėkmę, bet apie tai, ką sužinojo, kokią patirtį sukaupė jaunas žmogus, kurdamas filmą apie neįgalųjį.

Pažintį su negalia lydėjo empatija

Su L. Mikuta bendravome virtualioje erdvėje, tačiau nuotolis nesutrukdė pajusti, kad režisierius visada buvo neabejingas negalią turintiems žmonėms. Linas pasakojo, kad su negalia susidūrė tuomet, kai artimiau pažino kaimynus. „Kaimynystėje gyveno berniukas, turintis cerebrinį paralyžių. Kiekvieną dieną matydavau jo mamos pastangas suteikti sūnui kuo oresnį gyvenimą. Mama visur vežiodavo savo berniuką, stengėsi, kad jis kuo daugiau pamatytų, kad jaustųsi aktyvus. Jaučiau didžiulę pagarbą šiai moteriai, nejučia gimė empatijos jausmas“, – prisimena režisierius.

Vėliau apie kurčiuosius Linui pasakojo jo pažįstama, dirbanti kurčiųjų mokykloje. Dirbdamas Operos ir baleto teatre jis turėjo progos susipažinti su unikaliu amerikiečių režisieriumi Robertu Wilsonu. Ilgai stebėdamas, kaip tarpusavyje bendrauja kurtieji vaikai, autistai, režisierius sukūrė savitą sceninio bendravimo sistemą, analogų neturintį vaidybos būdą, kurio pag­rindas – mimika, ženklai, gestai. Linui šio režisieriaus darbai ir susitikimas su juo Lietuvoje padarė didžiulį įspūdį. Tada jis dar nežinojo, kad pats kurs filmą apie kurčią žmogų.


Herojams reikėjo dokumentų

„Kurdamas filmą „Šaltos ausys“ nenorėjau pabrėžti, kad mano herojus yra kurčiasis. Norėjau parodyti tėvo ir sūnaus ryšį, kurčio žmogaus pasaulį“, – pasakoja Linas. Režisierių domino kurčiojo gebėjimas jausti gamtą, aplinką. „Kai žmogus negirdi, paaštrėja kitos jo juslės ir daugelį dalykų jis jaučia stip­riau negu mes, girdintieji. Tai be galo įdomu. Juk taip yra ir neregiams. Jie kitaip girdi pasaulį, negu regintieji, nes pažįsta jį iš garsų“, – savo įžvalgomis dalijasi L. Mikuta.

Režisierius pasakoja, kad filmui herojų specialiai neieškojo. „Kūriau filmą apie gyvenimą nykstančiame Lietuvos kaime. Norėjau pakalbėti apie tai, kaip jaučiasi žmonės, gyvendami kaime, kurio greitai nebebus“, – sako pašnekovas. Jis pradėjo keliauti po Dieveniškių kraštą ir ieškoti įdomių žmonių. Vieną dieną išgirdo, kad atokiame vienkiemyje gyvena tėvas ir jo suaugęs kurčias sūnus. Jiedu augina galvijus.

Linas prisimena, kad vyrai iš pradžių net nenorėjo įsileisti filmavimo grupės, jie neturėjo elektros, buvo atpratę nuo žmonių. Išgelbėjo seniūnas. Žinodamas, kad tėvo ir sūnaus dokumentų galiojimas pasibaigęs, seniūnas pasakė, kad filmo kūrėjai galės jiems pagelbėti, ir vyrai sutiko. Linas pasakoja, kad po ilgesnio bendravimo su jaunesniuoju herojumi, kurčiuoju Valerijum, pradėjo suprasti, ką vyras jam sako gestais: „Jis savo gestų kalbą labai supaprastino, kad aš galėčiau suprasti, bet visada turėdavo popieriaus skiautę ir pieštuką, kad parašyčiau jam, ko noriu paklausti.“ Vaikinas buvo baigęs specialiąją vidurinę mokyklą, žaidė futbolą, turėjo prisipirkęs visokių žurnalų apie futbolą, sekė futbolo čempionato rezultatus, tyrinėdavo lenteles, kas su kuo žaidžia. Linui pasidarė gaila, kad vaikinas nepamatys futbolo čempionato, ir prasitarė, kad reikėtų televizoriaus. Valerijaus akys sužibo. Filmavimo grupės vyrai nuvažiavo į Šalčininkus, nupirko jam televizorių, anteną, prijungė generatorių. „Džiaugiuosi, kad ne tik filmą sukūrėme, bet padėjome atrasti įdomesnį gyvenimą“, – sako Linas.

Jis pasakoja, kad su tėvu vaikinas susikalba pačia paprasčiausia gestų kalba, daugiau aiškinamąja, vaizduojamąja, nes tik­ros gestų kalbos tėvas nemoka. Linas stengėsi suprasti, ką tėvas ir sūnus žino vienas apie kitą, ką mąsto. „Tėvas nesuprato sūnaus, sakė, kad „jo ausys šaltos, nes negirdi“. O Valerijus – protingas ir gilus žmogus, jis girdi garsus, tik kitaip, tie garsai yra vien jo galvoje. Kūrėme filmui muziką stengdamiesi suprasti, kokius garsus girdi Valerijus, kokia muzika skamba jo galvoje“, – filmo užkulisius atskleidžia režisierius.

Valerijus filmą apie save žiūrėjo santūriai. Ir Linas nesitikėjo, kad „Šaltos ausys“ dokumentinių filmų festivaliuose padarys tokį įspūdį žiūrovams.


Mūsų tik kita kalba

Jau sukūręs „Šaltas ausis“ L. Mikuta žiūrėjo ukrainiečių filmą „Gentis“. Filmas pasakojo apie kurčiųjų gyvenimą internate. Linui patiko, kad šiame filme kurtieji buvo rodomi ne kaip neįgalieji, bet kaip žmonės, kalbantys kita kalba. Kartu su juo filmą žiūrėjo daug žmonių, turinčių klausos negalią. Jie reagavo labai gyvai, nes buvo kalbama jų kalba. „Buvo labai įdomu kino salėje, skendinčioje tamsoje, girdėti garsus, kuriais kurtieji reagavo į filme rodomas scenas. Kurtieji tų garsų negirdėjo. Mes girdime save, todėl galime kontroliuoti savo garsus, o kurtieji – ne“, – naujomis patirtimis dalijosi režisierius.

Dabar Linas kuria filmą apie autistišką berniuką ir jo šeimą. Kino juosta pasakoja apie ypatingą vaiką, jo ryšį su išsiskyrusiais tėvais, apie tai, kokį pasaulį jis mato. „Kurdamas šiuos filmus mąstau ne apie negalią, bet apie žmonių, turinčių negalią, gebėjimą jausti ir suprasti daugiau negu mes visi. Iš kur tas gebėjimas? Kaip jie įgyja tą gebėjimą?“ – samprotauja pašnekovas. Atsakymo režisierius L. Mikuta tebeieško.

Eglė KULVIETIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje