„Mama mane vadino stebuklu“

Sandra Ragaišytė. Lino Bražionio nuotr.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Coliukiškas – 130 cm – ūgis uteniškės Sandros Ragaišytės gyvenimui iššūkių nepagailėjo. Sveikatos problemos, patyčios, nesėkmingos darbo paieškos, emigrantės patirtis – ir tai tikrai dar ne visas jos patirtų išgyvenimų sąrašas. „Ar kam rūpi, kad esu išsilavinusi, plataus akiračio, komunikabili? Ne! Svarbiausias dalykas – tie 40 cm, kurių neužaugau“, – dar neseniai taip savo situaciją apibūdinusi Sandra dabar prisipažįsta vos spėjanti suktis – tiek įvykių, naujų patirčių šiandien jos gyvenime!

Dvigubas gimtadienis

Sunkių išgyvenimų patyrę žmonės dažnai sako turintys ne vieną, o du ar net kelis gimtadienius. Paprastai jais tampa išsivadavimo iš sunkios ligos, pabudimo iš komos ar kokia kita svarbi diena. Sandra viso šito nepatyrė, bet vis tiek turi du gimtadienius. „Gimiau 1981 m. gruodžio pabaigoje, bet užregistravo mane tik 1982 m. sausio 1 dieną. Kodėl? Todėl, kad tas kelias paskutines gruodžio dienas niekas nesitikėjo, kad išgyvensiu. Buvau, kaip tais laikais sakydavo, „abortinis vaikas“, šešių su puse mėnesių gimusi neišnešiotukė, – atvirauja mergina. – Greičiausiai taip nutiko dėl to, kad buvome dviese su sese dvyne, kuri, deja, mirė dar negimusi. O aš išgyvenau...“

Pasak Sandros, kai kurie gydytojai mamai tiesiai šviesiai sakė, kad mažylės laukia daugybė problemų: ji nematys, negirdės, atsiliks raida. „Iš visų mane tuo metu pažinojusių žmonių tik viena gydytoja ir, žinoma, mama tikėjo, kad viskas bus gerai.“ Ir, pasak Sandros, to užteko, kad ji rastų savyje jėgų kabintis į gyvenimą. Tada mama ją ir pavadino stebuklu.


Geriausias laikas – vaikystė

Mergina pasakoja buvusi labai ligotas vaikas, augdama persirgo visomis įmanomomis vaikų ligomis. „Kai tėtis sužinojo, kad mane vargina ne tik vaikiškos ligos, bet ir įgimta achondroplazija (būdingiausias jos bruožas – trumpos galūnės), jis mus tiesiog paliko,“ – mintimis į tas dienas grįžta pašnekovė.

Dėl savo mažo ūgio vaikystėje Sandra neišsiskyrė iš bendraamžių ir geriausiai jautėsi vaikų darželyje. „Visi buvome maži ir niekas nepastebėjo mano kitoniškumo, gal net nesuprato, kas ir kaip. Mane visi labai mylėjo, ypač darželio vedėja, – šypsosi mergina. – Buvau tikra pramuštgalvė. Su draugu Irmantu net bandėm bėgti iš darželio. Toli nenubėgom – buvom sugrąžinti ir pastatyti į skirtingus kampus... Vaikystė – geriausias laikas. Tuo įsitikinau pradėjusi lankyti mokyklą...“


Patyčios užaugino kietą odą

Pirmoke Sandra tapo būdama 8-erių, mokėsi tame pačiame darželyje. Mama stengėsi kuo vėliau ją išleisti į mokyklą vildamasi, kad dukrelė dar nors kiek paūgės. „Neįsivaizduojate, kiek kartais gyvenime gali reikšti milimetras arba ohoho – centimetras! Deja, teko susitaikyti su tuo, kokia esu, ir vis tiek pradėti mokytis“, – pasakoja Sandra ir priduria, kad ant­rą klasę lankė jau tikroje mokykloje.

O čia jos laukė didžiuliai iššūkiai. „Tai buvo tikras košmaras: kas norėjo, kaip norėjo, taip iš manęs tyčiojosi. Turėjau daug pravardžių, bet pagrindinė buvo „liliputė“. Gal senais laikais taip vadino mažus žmones, bet man skaudėjo ir dabar skauda. Spjaudė, mušė, kitaip užgauliojo. O mokytojai visai nekreipė į tai dėmesio...“

Per porą metų mergaitė užsiaugino kietoką odą, o ir vaikai pamažu apsiprato, mažiau erzino. Niekur nedingo ir dar daželyje pasireiškusi mergaitės lyderystė. Vis labiau savimi pasitikinti Sandra tapo mokyklos prezidente ir pagrindine renginių organizatore.


Ūgis svarbiau už diplomą

Sandra neslepia svajojusi apie psichologiją, vis dėlto baigusi mokyklą pasiliko gimtajame mieste, įstojo į Utenos kolegiją, pasirinko socialinio darbuotojo specialybę. Gavusi dip­lomą suskato ieškoti darbo. Prasidėjo susitikimai su darbdaviais. Deja, negalia, mažas ūgis tapo neįveikiama kliūtimi, niekas net neleido pabandyti, pažiūrėti, kaip jai sektųsi.

Viena bėda – ne bėda, sako liaudies išmintis. Taip sutapo, kad tuo pat metu ir mama liko be darbo, iš Sandros negalios išmokos reikėjo išgyventi trims žmonėms – ji dar turi ir jaunesnį brolį.

Švedijoje gyvenusios draugės paskatinta mergina pasiryžo pragyvenimo šaltinio ieškoti svetimame krašte. Dirbo auk­le, tvarkė švedų namus, sodus, rinko bruknes miškuose, pardavinėjo turguose. Nors ir sutiko žmonių, siūliusių pasilikti Švedijoje, tikinusių, kad čia galės jaustis visaverčiu žmogumi, namų, artimųjų ilgesys paėmė viršų.

Vis dėlto per jos emigracijos laiką esminių pokyčių gimtinėje neįvyko. Diplomą teko pamiršti. Toje pačioje kolegijoje, kur jį ir įgijo, Sandra įsidarbino budinčia valytoja. Ir šį darbą, pasak merginos, gavo tik todėl, kad direktorius augino Dauno sindromą turintį sūnų ir suprato, jog negalia netrukdo būti atsakingu, pareigingu darbuotoju.


Nauja galimybė

Utenos kolegijoje Sandra praleido 5-erius metus, kol negalią turintys žmonės jai pasiūlė dalyvauti Neįgaliųjų draugijos pirmininko rinkimuose. „Buvo tikrai baisu, bet ryžausi. Ir laimėjau! Dirbu jau antrą kadenciją. Būna visko, bet tai juk gyvenimas. Svarbiausia, kad aš myliu savo darbą ir žmones. Ne tik tuos, kuriais kasdien rūpinuosi. Myliu visus ir, manau, už tai man atlyginta jų meile. O tai – pats didžiausias turtas, kokį turiu“, – šypsosi S. Ragaišytė.

Pastaraisiais metais Sandros visur pilna – ji dalyvauja įvairiuose socialiniuose projektuose, kartu su iniciatyva „Draugystė veža“ keliauja po Lietuvą, drąsiai kalba apie negalią, veda laidą Utenos radijuje. „Noriu, kad visuomenė negalią turinčius žmones priimtų natūraliai, be jokių išankstinių nuostatų ar baimių. Mes juk esame tokie patys, kaip visi, ir neturėtume gėdytis vieno ar kito savo netobulumo, dėl to jaustis mažiau vertingi, – svarsto ji. – O bend­ro likimo žmones noriu padrąsinti – nepasiduokite kitų įtakai ir nurodymams, kaip jums gyventi. Svajokite ir atkak­liai siekite savo svajonių išsipildymo!“

Aldona DELTUVAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje