„Savaip suvokdami pasaulį jie būna net pranašesni už mus“

Pantomima „susirgo“ vaikystėje

Silvijana nuo vaikystės svajojo apie sceną, vėliau tiesiog „susirgo“ pantomima. Išdrįso pasiprašyti į Maskvos plastinės dramos teatrą. Ją priėmė vaidinti. Grįžusi į Lietuvą dirbo įvairiuose teatruose, vadovavo pantomimos būreliui tuometiniuose Moksleivių rūmuose, važinėdama su kitais aktoriais po Lietuvą rodė savo autorines pantomimos miniatiūras. Tuomet nemąstė ir nesitikėjo, kad gebėjimas suvaidinti visą kūrinį vien judesiais, neištariant nė vieno žodžio, taps tuo raktu, kuriuo ji atsirakins iki tol nepažintą, gal net nesuprantamą kitokių vaikų ir suaugusiųjų pasaulį.

Išgirdusi, kad neįgaliųjų dienos centras „Šviesa“ būsimam teatrų festivaliui nori pastatyti spektaklį ir ieško režisieriaus, S. Bilskytė ryžosi pabandyti.

Dirsčiojo kaip į kaliausę

Silvijana ir dabar prisimena, kokia suglumusi ir priblokšta jautėsi per pirmą susitikimą su būsimais aktoriais. Salėje sėdėjo būrelis nepažįstamų jaunų vyrų ir moterų, į režisierę dirsčiodavo tarsi į kokią kaliausę ir vėl nusisukdavo, panirdami į savo pasaulį. Silvijana suprato, kad nė vienas iš būsimų aktorių net nežinojo, ko susirinko. „Jie man buvo paslaptis, mįslė, kurią turėjau įspėti“, – prisimena pašnekovė.

Savo jausmų, emocijų būsimieji aktoriai nerodė, tačiau Silvijana puikiai žinojo, kad teatre labai svarbi emocija. Dauguma jaunuolių nekalbėjo. „Neįmanoma jų atvesti į sceną ir pastatyti spektaklio!“ – prisimena tada pasakiusi režisierė. Ją apėmė panika: „Reikia bėgti, kol per daug neįklimpau.“ Tačiau nepabėgo. „Diena iš dienos stebėjau savo aktorius, stengiausi juos prisijaukinti, įgyti jų pasitikėjimą. Supratau, kad turiu pradėti ne vadovauti jiems, o įsilieti į jų pasaulį, pajusti bendrumą. Stengiausi rasti ir pasakyti būtent tą žodį, kurį jie nori girdėti, nuoširdžia šypsena atsakyti į menkiausią kurio nors parodytą prielankumą. Bandžiau visaip juos sudominti aiškindama, ką vaidinsime, rodžiau atskirus judesius, bet nė vienas jų nesuvokė, ką turėtų daryti pats“, – pasakoja režisierė.

Uostė nematomą gėlę

Silvijanai darbe pravertė pantomimos aktorės patirtis, mokėjimas kalbėti be žodžių. „Bandžiau savo aktorius provokuoti kūno kalba, ir jie atgijo“, – atvirauja ji. Silvijana prisimena, kaip uostydavo menamą gėlę ir duodavo ją pauostyti Irutei, tačiau mergaitė ilgai nesuprato, ko iš jos nori režisierė, ir imdavo smagiai juoktis. „Juokas ir geros emocijos mus iš karto apjungė, – pasakoja Silvijana. – Žaidimai kūno judesiais žadino pozityvią energiją ir taip, patiems sau netikėtai, buvo „užkurtas“ kūrybinis procesas.“

Tuomet pradėjo mokytis tiesiog įeiti į sceną, pamatyti, kas joje vyksta, pereiti į kitą vietą, išei­ti. „Sveikam pasirodys, kad tai atlikti lengva ir paprasta, žmogui su proto negalia to išmokti – didžiulis, daug pastangų reikalaujantis darbas“, – pasakoja ji.

Aktoriai keičiasi, teatro dvasia išlieka

Režisierė prisimena, kad ne tik ji prisijaukino aktorius, bet ir jie padėjo pažinti ir atrasti, ką gali kitokie žmonės. Martynas iš pradžių režisierės šalinosi, bet Silvijana buvo kantri ir jiedu pagaliau atrado kontaktą. Dainius bijojo scenos, dirbti su juo nebuvo lengva, tekdavo vis kartoti tas pačias scenas. Vis dėlto pirmąjį spektaklį „Stebuklinga šviesa“ apie aklą mergaitę, kurią vaidino Birutė (beje, ji vaidina iki šiol, puikiai jaučia muziką, gali šokti, dainuoti), ir mažą žmogeliuką, kurio vaidmenį atliko Andrius, pavyko pastatyti ir parodyti tarptautiniame teatro festivalyje „Viltis 96“.

Aktoriai keičiasi, dabar jų yra apie dešimt, pusė senbuvių ir pusė naujokų. Silvijana šiltai prisimena visus savo aktorius, visus nutikimus scenoje. Sandrutę, deja, jau seniai įveikė negalia. Dalyvaudama trupėje mergina patyrė daug gerų emocijų. Jos kūną kamavo baisus drebulys. Spektaklyje „Mergaitė su degtukais“ Sandra vaidino Pūgą ir jai tai pavykdavo geriau nei kitiems – jos drebančios rankos primindavo vėjo gūsius. Ji sukdavosi lėtai, nes būdavo sunku judėti. Kartą Sandra apsisuko taip, kad dingo anapus scenos uždangos. „Dairomės, kur gi mūsų Pūga, o ji nesuprato, kad reikia grįžti į sceną“, – prisimena Silvijana. Nebelikus Pūgos, kuri turėjo visus sušaldyti, aktoriai pradėjo gestais režisierės klausti, ką jiems daryti. Pagaliau vienas jų suprato, kad reikia užlįsti už scenos ir „išlaisvinti“ Pūgą.

„Kai vaidinome vieną pirmųjų savo spektaklių „Mažasis žmogeliukas“, Andrius, grupės veteranas, turėjo lėtai nukristi ant žemės. Ilgai mokiau jį, kaip kristi ir neužsigauti. Tačiau kartą mano aktorius krito ant alkūnės, – pasakoja Silvijana. – Išsigandau, pamaniau, kad susilaužė ranką. Vėliau Andrius išmoko griūti, tačiau krisdavo taip unikaliai, jog visi juokdavosi. O kartą vaidindamas nulėkė nuo scenos...“

Trupės narių išskirtinumas – nuoširdumas

Silvijana neidealizuoja savo aktorių. Yra ir tokių, kurie nenori vaidinti, tik sėdi arba užlipę ant scenos trukdo kitiems. „Dabar iš karto klausiu: ar lieki stebėtojas, ar mokaisi vaidinti? Man svarbu, kad jaunuoliai išmoktų valdyti dėmesį, suvoktų kuriamo veiksmo logiką, būtų atsakingi ir savo emociją perteiktų raiškiu kūno judesiu, emocionaliu žodžiu“, – pasakoja Silvijana ir priduria, kad su savo aktoriais ji ne tik vaidina, bet ir draugauja. – Po kiek­vienos repeticijos visada susėdame išgerti arbatos, pasikalbėti. Dažnai išeiname ir pasivaikščioti, aplankome Užupio galerijas ar Bernardinų sodą. Mano trupės nariai – žmonės, visą gyvenimą išliekantys „mažais vaikais“, todėl jie labai atviri, nuoširdūs. Jie, kaip ir mes, nori būti mylimi, yra labai jautrūs, greitai pajunta, kai esi netikras, nenuoširdus, todėl žino, jog niekada nemeluoju, kai sakau, kad juos myliu.“

Silvijanos pažįstami kartais jos paklausia, ar darbas su proto negalią turinčiais žmonėmis netapo rutina, ar ji nenorėtų naujų iššūkių. Bet režisierė tik šypteli ir atsako: „Jūs nepažįstate jų! Mano neįgalieji aktoriai, savaip suvokdami pasaulį, būna net pranašesni už mus, trokštančius viską logiškai paaiškinti, išmokusius prisitaikyti.“

Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.