Mantas Stabačinskas – šokėjas, choreografas, Auksinio scenos kryžiaus laureatas, šiuolaikinio šokio kūrėjas, išrinktas įsimintiniausiu praėjusių metų Kauno menininku. Didžiausiu atradimu Mantui tapo darbas su neįgaliaisiais. Per repeticijas, pasirodymus jis atrado, kad žmonės, turintys kompleksinę negalią, turi mažiau kompleksų negu mes visi.
Leiskite pabandyti ir nustebsite
„Tada buvau tik pradėjęs šokėjo karjerą. Į „Auros“ festivalį atvažiavo šokio trupė iš Anglijos. Mėnesį dirbome kartu, mūsų bendras projektas buvo su žmonėmis, turinčiais fizinę negalią. Tuomet buvau dar labai jaunas, neįsivaizdavau, ką gali neįgalieji, todėl daug kas stebino. Greit pradėjau suvokti, kad šie žmonės gali daugiau, negu mes iš jų tikimės, tačiau stengiausi savo šokėjų neperspausti, o tik skatinti juos padaryti tai, ką gali“, – pasakoja Mantas.
Po trejų metų jis jau dirbo su šokio teatru „Dansena“. Tada „Dansena“ gavo pasiūlymą statyti spektaklį su Šilo mokyklos mokiniais. Mantas neslepia – naujas darbas jam buvo iššūkis. „Kai pradėjome repetuoti, mokytojai vis sakydavo, kad vienas vaikas negali padaryti to judesio, kitas kito, trečias bijo...“ – prisimena jis. Bet Mantas prašydavo: „Leiskite mums pabandyti!“ Ir visi nustebdavo, nes nebuvo vaikų, kurie negalėtų šokti. „Mokytojai stebėjosi, kad visi vaikai ir gali, ir nori šokti, tik svarbu žinoti, kaip jiems tą šokį pateikti, – pasakoja choreografas. – Kai vaikas turi cerebrinį paralyžių ir sėdi neįgaliojo vežimėlyje, skatinu jį judinti galvą arba rankas ir įsivaizduoti, kad rankos yra jo kojos. Ir jam patikdavo atlikti tokius, tegu ir nesudėtingus, judesius.“
Mantas sako, kad šiuolaikinis šokis tuo ir geras, kad yra laisvas, o laisvė suteikia galimybę šokti visiems: „Mums nėra svarbu tiksliai padaryti vienokį ar kitokį judesį, svarbu judėti.“ Choreografui reikėdavo atrasti kiekvieno šokėjo galimybes, suprasti, kaip jis gali judėti. Ir jam padėti.
Trys supergalių turinčiosios stebina ir moko
Prie negalią turinčių žmonių Mantas priartėjo dar labiau, kai „Pojūčių teatro“ režisierė Karolina Žernytė pakvietė jį, kaip choreografą, drauge statyti spektaklį su trimis fizinę negalią turinčiomis moterimis. „Jos visos trys buvo nuostabios“, – prisimena Mantas ir pasakoja, kad negalėjo atsižavėti tų moterų ištverme, kūrybingumu. „Kiekviena iš jų atėjo su savo istorija. Irma nuo gimimo neregė. Ji kūrė dainas, vaidino teatre, mokėjo daug užsienio kalbų, keliaudavo po pasaulį. Aistė sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, bet ji – moteris transformeris, vežimėliu gali išvystyti 30 km per valandą greitį, puikiai vairuoja automobilį, yra įkūrusi papuošalus gaminančią įmonę, yra „stand-up“ komikė. Ernesta, nuo gimimo turinti cerebrinį paralyžių, mokėjo laipioti sienomis, kalnais, dar vaidino pantomimos teatre. Ją vadina moterimi vovere“, – pasakoja Mantas. Anot jo, visos moterys buvo tokios aktyvios, jog jis nustebo supratęs, kad iš šių savo aktorių pats daug ko gali pasimokyti. „Iš mažo etiudo išaugo spektaklis, kurį pavadinome „Supergaliomis“. Mąsčiau, ar tikrai turėtume šias moteris vadinti neįgaliomis. Jos rodo tikras supergalias! Tad ar ne per dažnai sakome – neįgalieji, turintieji negalią? Ar mes juos pažįstame?“ – svarsto Mantas ir priduria manąs, kad šį spektaklį turėtų pamatyti mokiniai, valdžios žmonės ir visi tie, kurie prisikūrę stereotipų apie žmones su negalia.
Centro „Korys“ lankytojai nori į sceną
„Jau buvau dirbęs su vaikais ir suaugusiais, turinčiais fizinę negalią, tačiau su kompleksinės negalios žmonėmis nebuvo tekę susipažinti“, – apie savo susitikimą su centro „Korys“ bendruomene ima pasakoti Mantas. Vyras prisipažįsta, kad idėją subrandino per pirmąjį karantiną. „Buvo liūdnų, tuščių dienų, bet galvoje vis sukosi įvairios mintys. Prisiminiau ankstesnes patirtis ir supratau – noriu kurti socialinį šokį, dirbti su žmonėmis, kurie turi fizinę negalią. Noriu dar geriau pažinti šių žmonių galias, suprasti, kaip jas auginti, atskleisti. Žinojau, kad Londone yra net valstybinė šokio trupė „Candoco“, kur pusė artistų yra profesionalūs šokėjai, o kiti – turintys fizinę negalią. Jeigu neklystu, jie prieš kurį laiką yra dalyvavę festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, – apie kilusį sumanymą pasakoja choreografas.
„Korio“ bendruomenei ir jos vadovams idėja patiko ir taip atsirado Manto Stabačinsko ir talentingos menininkės šokėjos Vasaros Visockaitės judesio laboratorija. Kodėl laboratorija? „Visi mokomės, kasdien atrandame ką nors naujo, – sako Mantas. – Konkretaus tikslo sukurti spektaklį neturėjome. Tiesiog dirbome, eksperimentavome, kaskart įgydavome naujos patirties. Buvo žmonių, kurie sakė, kad nė už ką neišstovės scenoje. Agnė sunkiai vaikšto, daug laiko praleidžia neįgaliojo vežimėlyje, tačiau išdrįso atsistoti ir pati nustebusi kartojo: „Aš visą pamoką išstovėjau scenoje ir šokau. Negaliu patikėti!“
Mantas pasakoja, kad šokančiųjų būrys kas savaitę didėjo. Prie projekto prisijungė ir profesionalūs šokėjai. „Smagu, kad jie pasisiūlė prisidėti prie mūsų. Dirbome su užsidegimu, – sako jis. – Nors iš pradžių ir pasigirsdavo: „Negaliu, man neišeina“, bet greitai nuotaikos skaidrėdavo.“ O kiek buvo džiugesio, kai Kaune šokėjai per atvirą pamoką parodė visuomenei, ką yra nuveikę. „Tas pasirodymas buvo kaip spektaklis, nors tokio tikslo neturėjome“, – sėkme dalijasi choreografas.
Mantas kupinas ateities sumanymų, vienas jų – sukurti šokio laboratoriją neregiams. Jau turi entuziastų. „Noriu, kad per šokį jie pajustų, kaip jų kūnas gali judėti. O gal šis sumanymas išsivystys į spektaklį?“ – apie naują idėją prasitaria choreografas.
„Visi mano šokėjai kupini supergalių, – sako Mantas. – Žaviuosi jais. Mes tiek daug turime iš jų pasimokyti. Kompleksuojame, kad nesame tobuli, ne tokie, kokių iš mūsų tikisi aplinkiniai, norime įtikti kitiems. Norėčiau, kad iš mano šokėjų mokytumėmės, kaip atsikratyti kompleksų ir būti savimi.“
Eglė KULVIETIENĖ
