Vytenis Dautartas – Socialinio taksi vairuotojas ir asistentas. Jis ne tik vežioja įvairią negalią turinčius žmones, bet dažnai juos ir pagloboja. „Džiaugiuosi, kad esu reikalingas mūsų klientams, bet dar labiau džiaugčiausi, jei tos pagalbos jiems nebereiktų“, – sako vyras apie savo darbą ir pasakoja ne apie tai, ką duoda kitiems, bet ką gauna pats.
Atėjau duoti, o reikėjo dalytis
Vytenis tuomet buvo vaiko priežiūros atostogose, su žmona augino dukrelę. Kartą draugas pakvietė savanoriauti. Sutiko. Penktadienio vakarais susitikdavo su intelekto negalią turinčiais žmonėmis, bendraudavo, žaisdavo įvairiausius žaidimus. Jauniausiai grupės narei buvo apie 10, vyriausiam apie 40–50 metų. Vytenį sužavėjo šių žmonių paprastumas. „Ėjau savanoriauti manydamas, kad praturtinsiu šių žmonių gyvenimą, atnešiu gerą nuotaiką, savo žinias, tačiau klydau. Tai jie praturtino mane, – prisimena Vytenis ir pasakoja, kiek emocijų, naujos patirties išsinešdavo iš šių susitikimų. – Grįždavau namo džiugia širdimi. Supratau, kad iš šių žmonių turėtume mokytis gyventi. Gyventi paprasčiau, nesureikšminant kasdienių problemų.“
Kai kurie Vytenio globotiniai mokėdavo ir pamanipuliuoti, tačiau nuoširdumo, geranoriškumo iš jų sklido labai daug. „Šiltai daugelį prisimenu“, – sako Vytenis ir nustebina užsiminęs, kad baigė vadybos studijas, tačiau dirbdamas paslaugų, pardavimų ar kitoje vadybos srityje nesijautė realizuojantis save. Trūko prasmės, pilnatvės...
Prasmingo darbo beieškant
Vienu metu Vytenis su mama prižiūrėjo senjorus namuose, ligoninėse. Tuomet susidūrė su vyresnio amžiaus žmonėmis, turinčiais judėjimo, įvairias kompleksines negalias. „Su vienu sunkiai vaikštančiu seneliu teko artimai bendrauti porą metų. Senelis nebuvo vienišas, tačiau labai džiaugdavosi, kad turi pagalbininką ir draugą. Mačiau, kaip žmogui reikia, kad kažkas juo rūpintųsi, o dar svarbiau, kad tiesiog būtų kartu. Mokiausi iš jo kantrybės, gebėjimo išlikti oriam ir dėkingam“, – pasakoja Vytenis.
Daugėjant užsakymų, reikėjo plėsti savo veiklą, bet be pagalbos tai tapo pernelyg sudėtinga. Vytenio mama išvažiavo darbuotis į JAV, o jis plušo statybose. „Atsitraukęs nuo socialinės veiklos turėjau laiko permąstyti savo pasirinkimus, iš naujo susidėlioti prioritetus, įsivertinti, kokia veikla iš tiesų man artima, – pasakoja Vytenis. – Esu tikintis žmogus, bet aktyvios tikėjimo paieškos mano gyvenime prasidėjo tik sulaukus 24-erių, o sąmoningai laisvai katalikų tikėjimą priėmiau tik būdamas 26-erių. Galiausiai buvau nusprendęs arba įkurti socialinį centrą, arba persikvalifikuoti į mokytojo profesiją. Nepavykus nei pirmam, nei antram, rinkausi trečią. Trečioje vietoje buvo socialinis darbas.“
Klientai tampa bičiuliais
Pradėjęs dirbti Socialiniame taksi Vytenis jau žinojo, kad teks būti ne tik vairuotoju, bet ir pagalbininku, dirbti socialinio darbuotojo darbą. Tokios pareigos neišgąsdino, atvirkščiai, jautėsi radęs tai, ko norėjo. Dažnai žmones turėjo ne tik vežti, bet ir padėti nulipti laiptais, nunešti vežimėlį. Vytenis šiltai prisimena vieną vyresnio amžiaus moterį, kuri kraustydamasi iš vieno buto į kitą džiaugėsi, kad Vyteniui ir kitiems darbuotojams nebereikės jos su neįgaliojo vežimėliu gabenti iš trečio aukšto žemyn ir aukštyn. „Pirmus kartus buvo šiek tiek jaudulio, kad neišmesčiau žmogaus iš vežimėlio tempdamas jį laiptais. Paskui įgudau, jau žinojau, kaip turiu dirbti, kad abu būtume saugūs“, – pasakoja Vytenis. Jis jau žino, kaip kuris iš pastovių klientų pripratęs elgtis, kam kuo gali pagelbėti. O naujų klientų visada gali paklausti. Būna, kad žmogų reikia palydėti į vaistinę, biblioteką, bažnyčią. Tenka vežti ir į dializės procedūras, tuomet kartais reikia žmogų palydėti ir iki lovos. Yra važiuojančių sportuoti arba į dienos centrus. „Neseniai vežiau moterį, turinčią judėjimo negalią. Ji važiavo iš triračių varžybų ir vežėsi medalį. Laimėjo pirmą vietą! Buvo gera matyti, kaip ji džiaugiasi“, – pasakoja Vytenis. Jis šiltai prisimena ir neįgaliojo vežimėliu judančią klientę, patyrusią sunkių išgyvenimų, tačiau entuziastingai pasakojančią apie savo kasdienes veiklas, rankdarbių užsiėmimus, lankomus būrelius – žvelgiančią tik į priekį ir jau planuojančią koncertus, repeticijas.
Su vienais klientais Vytenis susidraugauja iš karto, su kitais suartėja bėgant laikui. Ne paslaptis, kad dalis Socialinio taksi klientų yra sunkūs ligoniai, tad su kai kuriais tenka ir atsisveikinti. Vyras prisimena jau mirusį vaikinuką. Vaikinas nevaikščiojo, beveik visą savo gyvenimą praleido ligoninėse arba namuose, tris kartus per savaitę tekdavo važiuoti į hemodializės procedūras. „Vaikinas važiuodamas dažnai dainuodavo, mėgo juokauti. Kai sužinojau, kad jis mirė, nuliūdau. Bet vėliau, pagalvojęs, kiek tas žmogus prisikentėjo per savo gyvenimą, kažkiek ir pasidžiaugiau, kad pagaliau baigėsi jo žemiškos kančios“, – sako Vytenis.
Paklaustas, ar nesunku būti ir vairuotoju, ir socialiniu darbuotoju, Vytenis tik nusišypso: „Žinoma, būna visokių dienų. Bet šiek tiek nustembu, kai papasakojęs apie savo veiklą išgirstu atsiliepimų, kad tai labai sunkus darbas. Gal iš tikrųjų esu savo vietoje?“
Vytenis augina keturis vaikus. Dvi vyresnėlės jo dukros lanko Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnaziją, kurioje mokosi ir negalią turintys vaikai. „Norėjome, kad dukros nuo vaikystės pažintų pasaulį tokį, koks yra iš tikrųjų. Ir kad sutikusios žmogų pirmiausiai žvelgtų į jo širdį, – sako vyras. – Kai nepažįstame žmonių su negalia, mums dažnai kyla visokių baimių, nepasitikėjimo, susikuriame savo stereotipus. O be reikalo... Būdami kartu galėtume tiek daug išmokti... Mes vis dar pernelyg garbiname jaunystės ir sveikatos kultą, nesugebame žavėtis ne tik žmonių išore, bet ir vidumi“, – atsisveikindamas savo įžvalgomis pasidalija Vytenis.
Eglė KULVIETIENĖ
