Ypatingi vaikai mane išmokė rasti džiaugsmą mažuose dalykuose

Judita Gavenonienė jau beveik 10 metų dirba su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Judita Gavenonienė – dailiųjų keramikos dirbinių vyresnioji profesijos mokytoja, dirbanti Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filiale. Jau beveik 10 metų Judita užsiima su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, o šie nepaliauja jos stebinti. Juditos pažintis su negalią turinčiais žmonėmis prasidėjo dar vaikystėje.

Bijome, nes nesuprantame

„Kai augau, pažinojau berniuką, turintį intelekto negalią. Dabar man keista, kodėl aš jo tuomet labai bijojau. Gal dėl to, kad suaugusieji nepasišnekėjo su manimi, nepaaiškino, kad jis truputį kitoks negu kiti mano pažįstami vaikai. Kitokį vaiką tiesiog reikia suprasti“, – mintimis dalijasi moteris.

Antrasis susitikimas su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais prasidėjo tuomet, kai Judita tapo dailiųjų keramikos dirbinių profesijos mokytoja Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filiale. Prisimindama savo pirmąją pamoką, ji sako visada norėjusi dirbti su vaikais, tačiau nesitikėjo, kad gaus grupę intelekto sutrikimų turinčiųjų. „Pirmas dvi savaites savo mokinius tik stebėjau ir stengiausi pažinti, klausiausi, apie ką jie tarpusavyje kalbasi...“ – pasakoja ji. Prisimena, kad iš pradžių klasėje jautėsi svetima, net neįsivaizdavo, kaip priartėti prie mokinių. Tačiau taip buvo tik iš pradžių. Dirbdama su kitokiais vaikais, keitėsi ir ji pati, ir jos požiūris į tikrąsias vertybes.

Svarbiausia – meilė

„Kai vaikai mokėsi amato, aš iš jų mokiausi tikrumo, paprastumo“, – atvirauja Judita. Mokytoja šiltai prisimena pirmuosius savo mokinius Vainių, Vaidutę. Mergaitė turėjo ir kalbos sutrikimą. Judita pamažu išmoko iš gestų ir veido išraiškos suprasti, ką mergaitė nori pasakyti. Vaidutė buvo ypatingai tvarkinga, kiekvieną molio gabalėlį susivyniodavo į atskirą skudurėlį, susitvarkydavo savo darbo vietą. Dirbdavo lėtai, bet labai kruopščiai. Vainius pradėjo lipdyti iš rutuliukų nuostabias vazas. „Mano mokiniai neretai prasčiau pasijausdavo, jų nuotaika svyruodavo, bet aš greitai supratau, kad kiekvienam iš jų reikia individualaus dėmesio – vienam pokalbio, su kitu kažką paveikti, paklausyti muzikos, nulipdyti darbelį iš molio“, – pasakoja ji. Pasak Juditos, su šiais vaikais negali dirbti tas, kas jų nemyli. O mylėti reikia natūraliai, priimant kiekvieną vaiką tokį, koks jis yra.

Judita neslepia – nustebo pamačiusi, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai yra be galo smalsūs, imlūs, juos nesunku sudominti, jie nebijo, kad nepasiseks ar nepasieks tobulybės. „Pirmiausia juos supažindinau su moliu, tiesiog žaidėme su juo, o paskui ir užduotėlę atlikdavome“, – pasakoja Judita. Pasitaikydavo ir tokių dienų, kai jos mokinukai būdavo išsiblaškę, nervingi. Tuomet mokytoja sakydavo: „Vaikai, paveikiam šiandien ką nors kita.“ Padėję molį į šalį, eidavo į gamtą, rinkdavo nukritusius lapus, klijuodavo...


Individualus dėmesys svarbus kaip oras

Mokytoja neslepia: sunkumų buvo ir nemano, kad jų daugiau nepatirs. Mokiniai labai emocingi, tekdavo suvaldyti ir agresijos priepuolius. „Nesu psichologė, bet man pasisekdavo ramiai pasikalbėti su vaiku, parodyti jam dėmesį. Išmokau svarbią pamoką – nė vienam ugdytiniui neturi pritrūkti dėmesio. Negali užsigalvoti, per pamokėlę mintimis persikelti kur nors kitur ar pernelyg daug dėmesio skirti kuriam nors vienam mokiniui, – sako Judita. – Darbas su moliu vaikus labai ramina, tačiau negalima sakyti: jūs dirbkite, o aš kažką rašysiu ar panašiai. Kiekvieną reikia pagirti, paskatinti kad ir už menkiausią pasiekimą.“

Nuotolinis darbas neišgąsdino

Kai prasidėjo pirmasis karantinas, Judita buvo sunerimusi. „Ar mano mokiniai sugebės dirbti nuotoliniu būdu? Ar jų per stipriai nepaveiks stresas?“ – dvejojo ji. Vaikai labai nenorėjo pasilikti namuose, bet tėvų padedami pradėjo dirbti ir per nuotolį. Judita sukūrė mesendžerio grupę ir visi sėkmingai prisijungdavo, vėl bendravo tarpusavyje, o tai jiems buvo labai svarbu.

Pijus dėl karantino ilgai dirbo nuotoliniu būdu. Jis labai sąžiningai atliko visas užduotis, užsidegęs pasakojo apie savo katiną, apie namų šventes. Judita sako, kad šis berniukas ir kiti mokiniai išmokė ją džiaugtis pačiomis mažiausiomis smulk­menomis: „Pavyko darbelis, vienas kitam nupiešė atviruką, įteikė dovanėlę ir džiūgauja. O mums visko vis maža, norime viską turėti bet kokia kaina.“

Judita prisipažįsta, kad mokiniai ją išmokė ir subtilios kritikos: „Norėdama juos pabarti ar pareikšti pastabą visuomet gerai pagalvoju, kaip tai turėčiau padaryti. O juk mes taip esame įpratę tiesiog išsilieti ant kitų...“

Turime mokytis pažinti kitą

Pasak Juditos, jų mokykloje nėra patyčių. Vaikai, turintys intelekto negalią, nori bendrauti su kitais mokiniais, o šie mielai pradeda juos globoti. Ypač daug dėmesio kitokiems vaikams parodo mergaitės. Po darbo į mokyklą ateina ir suaugusieji, norintys mokytis keramikos, prašosi į specialiąją klasę. Judita sako puikiai suprantanti kodėl: „Mūsų klasėje nėra įtampos, nėra lenktyniavimo, nėra to, kad daugiau padaryti yra geriau.“

J. Gavenonienė trejus metus dirba su klase, kurios mokiniai turi specialiųjų poreikių. „Matau, kaip jie keičiasi, tampa vis savarankiškesni, o kai ateina naujokai – vėl nauja pradžia. Ir visada šiek tiek nerimo, bet kasmet vis mažiau. Anksčiau niekada nesusimąstydavau apie tai, kad vaikai patys supranta, jog jie kitokie, o mano užduotis – suteikti jiems pasitikėjimo, kad nejaustų savo negalios“, – pasakoja Judita.

Moteris turi 13 metų dukrą. „Kai pradėjau dirbti su negalią turinčiais vaikais, jai buvo treji. Dukrelė bendravo su mano mokiniais kaip ir su kitais vaikais: kartu lipdė, žaidė. Vėliau, kai jos bendraklasis patyrė emocinių sutrikimų, mano dukrytė sugebėdavo jį nuraminti: atsisėsdavo šalia, piešdavo, kalbėdavosi su juo, nes nuo mažumės pažinojo kitokius vaikus“, – pasakoja Judita.

„Aš vis dar mokausi pažinti kitokius žmones ir manau, kad mokytis pažinti ir suprasti kitą turime kiekvienas“, – atsisveikindama pokalbį apibendrina mokytoja.

Eglė KULVIETIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje