Dramaturgas, režisierius, teatro ir kino aktorius Justas Tertelis spektaklyje „Miego brolis“ suvaidino iš dalies paralyžiuoto pjesės veikėjo Zefo vaidmenį. Paklaustas, ką pajuto pirmą kartą kurdamas tokį jam neįprastą vaidmenį, aktorius atsakė, kad dar būdamas mažas berniukas jau buvo arti žmonių, turinčių judėjimo negalią.
Augo kartu su „Saulutės“ pacientais
Justo tėtis Jonas Tertelis dirba Druskininkuose, sanatorijoje „Saulutė“. Jis – fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, vaikų neurologas. Justas nuo pat vaikystės lankydavosi šioje sanatorijoje, matydavo, kaip jo tėtis bendrauja su cerebrinio paralyžiaus paženklintais vaikais. „Tėtis man nuo mažumės įteigė, kad vaikai ir suaugusieji, turintys judėjimo negalią, yra tokie patys kaip visi jų amžiaus žmonės – gabūs, smalsūs, kūrybingi, – prisimena Justas ir pasakoja, kaip jį, dar vaiką, vėliau paauglį, jaunuolį stebindavo neįtikėtinos istorijos. – Eidami su tėčiu gatvėje sutikdavome žmonių, kurių negalėjau pavadinti neįgaliais, jeigu jie ir turėjo kokią nors negalią, ji buvo plika akimi nematoma. Bet tėtis pasakodavo, kad pažinojo tą žmogų vaikystėje, kai jis dar buvo iš dalies paralyžiuotas. Savo ir medikų pastangomis, atkakliai treniruodamasis, jis pasiekė neįtikėtinų rezultatų. Tėtis sakydavo, kad iš šių žmonių verta pasimokyti atkaklumo ir ištvermės. Ir aš supratau, kodėl.“
Justas pasirinko menininko kelią, bet tėvo pamokos išliko visam gyvenimui. „Niekada nežiūrėjau į neįgalų žmogų kaip į silpną, reikalaujantį pagalbos ir užuojautos. Atvirkščiai – žavėjausi neįgalaus žmogaus valia ir ištverme, noru gyventi visavertį gyvenimą“, – pasakoja jis.
Tėvo pamokas Justas perduoda ir savo vaikams. Kartą jo sūnelis paklausė, kaip mokosi vaikai, kurie negirdi. Tuomet Justas paklausė sūnaus: „O jeigu į tavo klasę ateitų kurčias vaikas, kaip manai, ar jis galėtų kartu su tavimi mokytis?“ Sūnus susimąstė, o tėvas jam priminė viešnagę užsienyje, kai ir jis nemokėjo užsienio kalbos, bet puikiai susikalbėjo su vietiniais vaikais. Jie žaidė bendraudami gestais, mimika, šypsenomis. „Manau, kad švietimo sistema turėtų skatinti negalią turinčių vaikų integraciją į bendrojo lavinimo mokyklas. Ir ne tik dėl neįgalių vaikų, bet dėl visų! Bendras mokymasis turėtų tapti įprasta kasdienybe, o ne tik pažintimi“, – sako Justas ir tęsia savo pasakojimą. Šį kartą jau apie teatrą.
Norėjo, kad žiūrovas patikėtų kuriamu personažu
Kai prieš gerą dešimtmetį režisierius Agnius Jankevičius pakvietė Justą spektaklyje „Miego brolis“ suvaidinti Zefą, neįgalų pražuvusio muzikos genijaus Johaneso Elijo Alderio tėvą, aktorius pajuto didelę atsakomybę: „Nebuvau turėjęs tokio vaidmens. Zefas yra vidutinio amžiaus, be to, iš dalies suparalyžiuotas.“ Ši aplinkybė Justui nuo pat pradžių pasirodė tikras profesinis iššūkis. Jis ilgai mąstė, kaip surasti būdą jautriai suvaidinti žmogų su negalia, kad tai nebūtų „neskanu“, perdėm graudu. Įsigilinęs į kūrinį suprato, kad turi pats „susišildyti“ šį personažą, tik tada įtikins žiūrovus, kad čia svarbiau ne kūnas, o pats žmogus, jo istorija, jo pozicija.
„Galvodamas apie vaidmenį stengiausi emociškai suvokti, kaip tas žmogus galvoja, kaip gyvena, kai negali pajudėti nuo kėdės, – prisimena Justas. – Scenoje sėdėjau centre ir viskas sukosi aplink mane. Pabandęs pabūti toje būsenoje mąsčiau, kiek daug emocijų išgyvena tas žmogus. Bandžiau susivokti, kaip jis užaugo, ar negalią turėjo nuo vaikystės, ar susirgo, ar kas nutiko vėliau. Bijojau nusipiginti, suvaidinti abstrakčiai, norėjau, kad žiūrovas susimąstytų: ar čia vaidyba, ar toks esu iš tikrųjų.“
Justo personažas Zefas yra vyras, tėvas, kuris labai mažai kalba, bet daug jaučia, supranta, mato... „Tylėti scenoje man nebuvo labai sudėtinga – veiki, klausaisi, viduje reaguoji. Bet didžiulis iššūkis yra fizinis apribojimas, negalėjimas pajudėti, mizanscenos tokiu atveju yra labai ribotos. Išorėje nejudėjau, bet viriau viduje“, – pasakoja aktorius. Justas neslepia, kad jau tuomet giliau pajuto, kas vyksta negalinčio judėti žmogaus viduje, jam kilo daug minčių.
Teatre kalbasi sielos
Po to buvo daug kitų vaidmenų, tačiau prisiminęs Zefą, Justas visada pagalvoja, kad dažnai matome žmogaus su negalia išorę, bet nepažvelgiame į jo sielą. „Mes galime turėti skirtingus kūnus, skirtingas galimybes judėti, matyti, girdėti, tačiau visi turime sielas, mus jungia gebėjimas jausti, mąstyti, mylėti. Žiūrėdami spektaklį visi „įsijungiame“ vaizduotę, humoro jausmą ir daugelį kitų bendrų dalykų. Emocija, kurią išgyvename teatre, mus sujungia, gimsta ypatingas ryšys“, –samprotauja jis.
Justas labai išgyvena, kad dar yra vietų, į kurias judėjimo negalią turintys žmonės negali patekti, nes nėra liftų, pandusų, pėsčiųjų nuolydžių neįgaliesiems. „Keistuolių teatre“ prieš kokius 15 metų nebuvo lifto, tuomet mes patys žmones, sėdinčius neįgaliojo vežimėlyje, užnešdavome laiptais į žiūrovų salę, – prisimena aktorius. – Esu pats vienas nešęs laiptais rateliuose sėdintį žmogų. Drauge džiaugėmės, kad jis pamatys spektaklį. O juk teatre drauge žiūrime vieną istoriją ir dažnai be žodžių dalijamės emocijomis, potyriais.“
Ką tik pasirodė Justo dainų kompaktinė plokštelė. „Noriu, kad visi manęs klausytųsi širdimi, pamiršdami dideles ar mažesnes negalias, liūdesį, nusivylimą. Kad klausytųsi ir džiaugtųsi“, – sako J. Tertelis.
Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
