Menininkė, Romos Katalikų Bažnyčios bendruomenės narė Danielė Streikutė šią vasarą dalyvavo Tarptautinės evangelizacijos mokyklos organizuotoje stovykloje Kretingos rajone. Danielė pasakoja, kad stovykloje gerosios patirties ji pasisėmė iš bendraminčių, tarp kurių buvo ir žmonių su negalia. Bendravimo atradimai skatino Danielę dar kartą permąstyti tai, ką patyrė ir naujai suprato.
Neįgaliesiems sunkiau atskleisti savo dovanas
„Trijų jaunų žmonių, dalyvavusių mūsų stovykloje, negalėčiau pavadinti neįgaliais. Jie nebuvo išskirtiniai, tiesiog kaip ir mes visi turi savo dovanas, kuriomis apdovanojo Aukščiausiasis“, – pasakoja Danielė. Ji mano, kad neįgaliesiems tiesiog sunkiau. Kodėl? Jie bijo, kad visuomenė nesupras. „Stovykloje mes visi neįgaliuosius priėmėme natūraliai, kaip visaverčius grupės narius. Mūsų buvo nedaug, tad gyvenome kaip viena šeima. Galėjome daug laiko skirti vieni kitiems, susipažinti. Manau, kad ne tik aš, bet ir visi pamatė, kokie puikūs žmonės yra tie trys mūsų stovyklautojai, paliesti negalios“, – pasakoja Danielė. Jos teigimu, į stovyklos gyvenimą jie įnešė ne tik meilės, džiugesio, bet ir nuoširdaus paprastumo. Jonas, turintis cerebrinį paralyžių, atvažiavo su neįgaliojo vežimėliu, lydimas savo močiutės. Jiedu abu nuoširdžiai džiaugėsi, kad gali įsilieti į stovyklos gyvenimą. Jonas joje dalyvavo visavertiškai, daug bendraudavo. Vaikinas negalėjo įsitraukti į judrius sportinius žaidimus, tačiau dalyvavo akimis, emocijomis. Visa širdimi sirgo už pasirinktą komandą, juokėsi iš mūsų pokštų, reagavo į kiekvieną judesį. Neliūdėjo, kad negali bėgioti, bet darė tai, ką galėjo. „Mus džiugino jo džiaugsmas, juokas. Jautėme ir matėme – Jonas yra kartu su mumis ir jam dėl to smagu!“ – prisimena Danielė.
Nebijo būti nesuprasti
„Kad viena mūsų renginio dalyvė turi intelekto negalią, aš iš pradžių net nesupratau. Man ji atrodė tik drovesnė už kitus. Dar buvo maždaug 20-ties metų vaikinukas. Nors ir su intelekto negalia, tačiau jis turėjo savo pareigų – patarnavo mišiose, šlovino Dievą. Šią tarnystę labai gerbė ir gerai jausdavosi atlikdamas savo pareigą“, – pasakoja Danielė.
„Paskutinį vakarą stovykloje mes turėjome išlankstyti laivelį iš lapo su maldomis. Jis atėjo prie manęs ir paprašė: „Gal galėtum man išlankstyti?“ Mane sužavėjo vaikino paprastumas. Jis nepradėjo aiškinti, kad nemoka, kad jam per sudėtinga, bet tiesiog paprašė“, – pasakoja mergina. Jos teigimu, mes dažnai baiminamės, kad nesame tobuli, išgyvename, kuo mus palaikys kiti, jeigu ko nors paprašysime, ar paprasčiausiai bijome, kad atsisakys mums padėti.
Priimti netobulumą mokė šeima
Danielė mano, kad gilus kitoniškumo supratimas turi ateiti iš šeimos. „Mūsų kieme augo berniukas, turintis intelekto negalią. Augo jo kūnas, jis jau atrodydavo kaip suaugęs vyras, o žaisdavo su mumis kaip vaikas. Aš jo nevengiau, nors netapau artima drauge, – prisimena mergina ir pasakoja, kad jos mama dirbo internatinėje mokykloje, o ten gyveno vaikai, kurie neturėjo tėvų, buvo ir turinčių intelekto ar fizinę negalią. – Mamos darbe būdavau nuo vaikystės, ji veždavosi ir į renginius, o globotiniai užsukdavo pas mus į namus. Buvau maža, bet supratau, kad jiems sunkiau prisitaikyti visuomenėje, trūksta įgūdžių.“
Vaikystės pamokos Danielei padėjo priimti žmogaus kitoniškumą. „Kartu supratau, kad būti tokiam kaip visi daug lengviau. Kai vaikystėje kažkuo skiriesi nuo daugumos, nepritampi prie kitų. Pats nežinai, kaip elgtis, kiti taip pat nežino, kaip su tavimi bendrauti. Taip atsiranda atskirtis, kuri laikui bėgant vis stiprėja, – mergina sako ieškanti atsakymo į klausimą, kaip elgtis, kad atskirtis ištirptų.
Negali pasislėpti po kauke
Daug negalią turinčių žmonių ji sutinka bažnyčios bendruomenėje. „Pamačius naują žmogų norisi padrąsinti įsitraukti į veiklas, bendruomenę, tačiau ne visada tai paprasta. Žmonės užsisklendžia savo negalioje, jie bijo gailesčio“, – pasakoja Danielė ir priduria mananti, kad toks žmogus ir pats turi padėti rasti raktą nuo jo širdies.
Danielė turi draugių, bendraminčių su fizine negalia. Merginas vienija bendra veikla, tikėjimas Dievu ir visos daro tai, ką geriausiai moka. Danielę jaudina žema pačių neįgaliųjų savivertė. „Mes nesugebame, bijome ar tiesiog nenorime parodyti ir pasakyti žmogui, kad jis mums labai svarbus, nuoširdžiai pasidžiaugti jo gerosiomis savybėmis, gebėjimais, sėkme. Gal tiesiog pamirštame, kad tai turime daryti ne tik dėl kitų, bet dėl savęs“, – įsitikinusi mergina. Danielė sako, kad kito žmogaus netobulumo mes dažnai nepriimame tuomet, kai savyje pastebime kokią nors ydą. Tačiau mes galime užsidėti kaukę ir neparodyti, kas mumyse netobulo. Neįgalieji pasislėpti po kauke negali. Todėl galime iš jų mokytis tiesiog būti su savo silpnumu.
Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
