Džiaugsmas būti savimi

Režisierė Kamilė Gudmonaitė.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Režisierė Kamilė Gudmonaitė, kurdama spektaklį „Šventė“, paremtą dokumentiniais pasakojimais, pakvietė vaidinti skirtingas negalias turinčius žmones. Kodėl režisierė ir jos kūrybinė komanda nusprendė kalbėti apie neįgalumą? Kokias naujas patirtis įgijo? Kodėl nutarė papasakoti apie negalią turinčius žmones?

Neįgaliuosius pažino paauglystėje

„Neįgalieji man ilgai buvo kažkas tolimo. Kai augau, neįgaliųjų nemačiau nei mokykloje, nei savo artimoje aplinkoje. Negalią turintys vaikai mokėsi specialiosiose, jiems skirtose mokyklose, mažai dalyvavo socialiniame gyvenime. Pažinau juos tik tuomet, kai susidraugavau su Naujojo teatro aktoriais“, – pasakoja režisierė.

Šiame teatre vaidina neįgalieji. Su keletu iš jų Kamilė kartu leisdavo laiką, vis geriau pažindama teatro bendruomenę, tačiau tokios artimos pažinties su negalią turinčiais žmonėmis, kokia užsimezgė kuriant dokumentinį spektaklį, niekada nebuvo. Kodėl spektaklis? „Visuomet kuriu spektaklius iš tokios medžiagos, kuri man pačiai nėra suprantama ar jauki, noriu per spektaklį išspręsti tai, ką nesuprantamo nešiojuosi savyje“, – sako Kamilė.


Scenoje prašiau kalbėti atvirai

„Aktorius surasti padėjo Nau­jasis teatras. Man buvo svarbiausia, kad žmonės, atėję į atranką, tikrai norėtų dalyvauti spektak­lyje, norėtų kalbėti ir kalbėtų atvirai, nors ta tema jiems patiems būtų skausminga. Žinojau, kad ne visi negalią turintys žmonės save išreiškia kalbėdami, bet kūno judesiu, tad klioviausi intuicija“, – pasakoja Kamilė ir priduria, kad tuomet, per atranką, suprato, kad visi atėjusieji nori būti scenoje, jog jiems patinka teatras.

Vaidinti atrinko skirtingų negalių žmones. Vieni negalią turėjo nuo gimimo, kiti – po sunkių ligų, avarijų ar kitokių nelaimių. Į sceną ėjo neregiai, žmonės su judėjimo negalia, paliesti paralyžiaus, turintys psichikos sutrikimų, proto negalią. Kamilė jau žinojo, kad su kiekvienu norinčiu vaidinti turės rasti individualų kontaktą. Režisierė suprato, kad tie, kurie negali kalbėti, save galės išreikšti per judesį. Psichikos negalią turintys žmonės geba mąstyti, jie turi ir specifinių patyrimų – girdi balsus, mato tai, ko nėra. Tačiau taip nutinka tik tuomet, kai liga paūmėja. Tad jie gali visavertiškai dalyvauti gyvenime. „Dirbome kaip per grupinę terapiją, pirmą pusmetį visą laiką sėdėdavome ratu ir kalbėdavomės. Kiekvienas buvo išklausytas, kiekvienas galėjo pasakyti savo teksto dalį, bendraudami artėjome vieni prie kitų, o kartu ir daug judėjome, ieškojome, kaip atsiskleisti per kūną, kaip atrasti originalų, autentišką savo judėjimo būdą“, – pasakoja režisierė. Kamilė mano, kad kūnuose yra užfiksuotos mūsų traumos.


Netikėti džiaugsmingi atradimai

Režisierė pasakoja, kad ją ir jos aktorius stebino netikėti atradimai scenoje. Justinai dėl judėjimo negalios buvo sunku ne tik judėti, bet ir kalbėti, o apie tai, kad ji galėtų dainuoti, nekilo net minties. Vis dėlto scenoje įvyko stebuklas. Režisierė kartu su savo kūrybine komanda atrado Justinai tokį vaidmenį, kad mergina turėtų pereiti visą sceną, nuo pradžios iki galo. Ir Justina tai darė. Žengdama po žingsnį, svyruodama, bet pereidavo. Spektaklyje Justina ir dainavo. Tai matydama jos mama negalėjo atsistebėti. „Mano akyse mergina sustiprėjo, tapo atviresnė, jai padėjo visas spektaklio kūrėjų kolektyvas“, – džiaugiasi režisierė.

Regėjimo negalią turinti Loreta taip pat įgijo naujų patirčių. Merginai buvo įkalta, kad pėdas reikia dėlioti nuo kulno, vaikščioti išsitiesus, negalima linguoti ar krypuoti. Režisierė pamąstė, kad iš to, ko visuomenė nepriima, kas pačiai Loretai skausminga, galima sukurti šokį. „Paprašėme jos linguoti ir daryti viską, ko jai anksčiau neleido. Mergina judėjo kaip norėjo, ir jos judesiai virto šokiu. Tada pamačiau Loretą laimingą, besijuokiančią. Ji išsilaisvino! Sakė, kad pirmą kartą gyvenime yra tokia, kokia yra. Gali kvailioti, juoktis. Jos išsilaisvinimo momentas tapo mūsų spektaklio dalimi“, – kūrybinę virtuvę atskleidžia režisierė.

Žmonės, turintys psichikos negalią, labai sunkiai kalba apie save, tad pats faktas, kad spektaklyje turėjo nuolat tai daryti, jiems buvo netikėtas susitikimas su savimi, reikalaujantis daug pastangų. Režisierė ir jos komanda visą laiką tikrinosi, ar neperžengia ribos, ar žmonės nepavargsta. „Pamatėme, ko galbūt nesitikėjome. Kalbėjimas apie save šiuos žmones veikė gydančiai!“ – sako ji.

Šizofrenija serganti Kristina prisipažino, kad iš pradžių jai buvo labai sunku išsipasakoti, nes turėjo skaudžių patirčių, bet scenoje ji jaučiasi išsivadavusi iš tos istorijos. Jos istorija tarsi atsiskyrė nuo Kristinos, kalbėdama ji juto, kad nebeskauda.


Dovana režisierei

„Supratau, kad negalia yra reliatyvi sąvoka. Aš pati turiu visokių traumų, išgyvenimų. Po spektaklio pradėjau priimti save tokią, kokia esu. Patyriau džiaugsmą, kad gyvenu, švenčiu gyvenimą su visais savo trūkumais, su tokiais, kurių norėčiau neturėti, – atvirauja režisierė. – Išmokti priimti save reikia viso gyvenimo, bet po spektaklio jau žengtas vienas žingsniukas.“

Kamilė džiaugiasi, kad žiūrovai spektaklį sutiko labai šiltai. Po pasirodymo ėjo į užkulisius, apkabino aktorius, verkė kartu su jais, dėkojo. Vėliau žiūrovai pasakojo, kad po šio spektaklio tarsi kitomis akimis pradėjo žiūrėti į neįgaliuosius, matyti visumą, o ne negalią. „Visi pamatėme, kad už negalios slypi sudėtinga, kartais džiaugsminga, šmaikšti žmogaus istorija“, – sako režisierė K. Gudmonaitė.

Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje