Gyvenimas, kurio neišgalvosi

Jonas ir Virginija Mačiukevičiai gyveno tikrą, ne išgalvotą gyvenimą.

Stipresni už negalią
Nustatymai

Šis pokalbis nepanašus į ankstesnius. Kalbindavau žmones, kurių susitikimai su neįgaliaisiais trukdavo tik tol, kol jie drauge statė spektaklį, kūrė filmą ar darė kitus darbus. Šį kartą mano pašnekovė – Jono Mačiukevičiaus žmona Virginija Mačiukevičienė, beveik 30 metų buvusi šalia mylimo vyro, rašytojo, pub­licisto, poeto, visuomenės veikėjo, palikusio mus šių metų spalį. Nevardinsiu Jono pastangų ir darbų Lietuvos neįgalių žmonių labui, šį kartą noriu klausti Virginijos apie jos vyrą, duk­ros tėvą, apie šeimos kasdienybę. Ar ta kasdienybė kitokia, kai vyras turi negalią?

Knygos žmonai ir dukrai

„Būna dienų, kai man atrodo, kad Jonas ligoninėje ar sanatorijoje ir greit grįš namo“, – sako Virginija. Ji dar nelietė vyro daiktų. Prie sienos stovi neįgaliojo vežimėlis, kuriuo taip neseniai dar judėjo Jonas. „Tik paskutinius penkerius metus, – į mano žvilgsnį atsako Virginija. – Kai susipažinome, Jonas vaikščiojo su ramentais. Visada stengėsi būti savarankiškas“, – priduria ir rodo nuotraukų albumus – knygas, kuriose po kiekviena nuotrauka paties Jono ranka parašyta, kada fotografuota, kas tuomet vyko.

Vieną tokį albumą Jonas sukūrė žmonai Virginijai, kitą – dukrai Vijonei. Lentynose šalia daugybės knygų – ir Jono parašytosios. Tarp jų – ir knyga „Laiškai mylimoms moterims“ – jau išėjusiai motinai, žmonai ir dukrai. Kompiuteryje – knygos ir eilės vaikams, tebelaukiančios leidėjų... „Neturime lėšų patys išleisti, – atsidūsta Virginija ir vėl pasakoja: – Jonukas kiekvieną rytą sėsdavo prie kompiuterio ir rašė. O rašyti artrito susuktais sąnariais tikrai nebuvo lengva. Kompiuteriu dirbti išmokome abu kartu, o kai nebegalėjo rašyti dešine ranka, Jonukas išmoko kairiąja ir labai gražiai rašė.“


„Mes ne lakstėme, o skraidėme“

Pamažu su Virginija sukame laiko ratą atgal. Grįžtame į daugiau nei prieš 30 metų vykusį vakarą tuometiniuose Vilniaus profsąjungų rūmuose. „Jonukas atėjo su ramentais, o taip šiltai kalbėjo, skaitė savo kūrybą“, – prisimena Virginija. Pagauta vakaro nuotaikos ji mąstė: „Žmogus tiek iškentėjęs, o jo balse tokia šiluma, tiek gyvenimo geismo...“

Jiems buvo lemta ir vėl susitikti. „Baigusi tuometinį Pedagoginį institutą dėsčiau Geležinkeliečių mokykloje. Draugė paprašė padėti tuometinei Invalidų draugijai registruoti susitikimo dalyvius. Tą kartą Invalidų draugijos Vilniaus skyrius organizavo nuveiktų darbų aptarimą Kauno gatvėje.“

Virginija renginyje matė daugiau neįgaliųjų ir vėl susidūrė su Jonu, bet jo nepažino ir paklausė: „Kokia jūsų pavardė?“ Jonas kone įsižeidė, kad mergina nepažįsta žmogaus, kuris įkūrė tą neįgaliųjų organizaciją. Paskui abu šalia sėdėjo prezidiume, Jonas matė, kaip stropiai Virginija užrašinėjo renginyje vykusias diskusijas. „Gal dėl to patikau?“ – šypteli moteris ir pasakoja, kad, pradėjusi artimiau bendrauti, o vėliau galvoti apie vedybas su Jonu, iš draugių girdėdavo, jog daranti klaidą. „Tu negalėsi su juo lakstyti po pievas“, – sakė viena jų. „Dabar galiu atsakyti: mes ne lakstėm, mes skraidėme, nes mūsų sielos atliepė viena kitą.“

Nebuvo paprasta sujungti gyvenimus – Jonas už Virginiją buvo 22 metais vyresnis. Virginija buvo patyrusi širdies operaciją, jai buvo įdėtas dirbtinis širdies vožtuvas. „Medikai man pranašavo neilgą gyvenimą, sakė, kad nerealu susilaukti vaikų, – tęsia pasakojimą pašnekovė. – Bet jaučiau, Jonas – mano žmogus, ir buvau aktyvesnė, pati pradėjau kalbą apie vedybas. Jonas baiminosi, kad netaptų man našta. Būdamas 17 metų išsikaitinęs pirtyje jis šoko į sniego pusnį, o žiema buvo šalta kaip niekada. Naktį pervėrė sąnarių skausmai. Penkeri metai ligoninėse. Jonui buvo diagnozuota sąnarių liga – artritas. Paskui operacijos, daug operacijų, bet Jonas atsilaikė, rašė ir vaikščiojo, nors ir su ramentais.“ Virginija labai dėkinga savo tėvams, broliams, sesei, kad jie iš karto priėmė Joną, kad matė žmogų, o ne jo negalią.


Mylimasis pakvietė šokti

„Jonas buvo labai kantrus. Kai jį kamuodavo skausmai, padejuodavo, bet greit sakydavo: „Užteks, reikia gyventi, ne dejuoti.“ O gyveno aktyviai. Kartą Panevėžyje per renginį jis mane nustebino. Grojo muzika, o Jonas metė ramentus ir pakvietė mane šokti“, – prisimena Virginija.

Kai tik leido galimybės, sveikata, juodu keliavo. Po vestuvių pirmą kartą su neįgaliaisiais važiavo į Paryžių, vėliau keliavo po Ispaniją, Šveicariją, Vengriją.

„Aš nieko namuose nedariau daugiau negu kitos moterys. Jonukas internetu mokėjo visus mokesčius. Jis labai vertino mano atliekamus namų ruošos darbus, baimindavosi, kad nepervargčiau, ir mokėjo dėkoti. Pamenu, kai buvau sunegalavusi, Jonas su ramentais stovėdamas prie viryklės kepė man kiaušinienę ir atnešė su špižiniu puodu, – pasakoja Virginija. – Jis suprasdavo žmones, mokėjo bendrauti, o jau tas gebėjimas pajuokauti... Mano draugės ateidavo pas mus į svečius jau vien dėl to, kad galėtų pasikalbėti su Jonu. Su juo buvo lengva ir paprasta.“

Klausausi Virginijos ir prisimenu J. Mačiukevičiaus eilėraštį: „Ak moterys, ak mielosios, pabūkit su manim kartu...“ Virginija sako, kad ji nejautė nei metų skirtumo, nei Jono negalios: „Mudu buvome bendraminčiai, draugai. Man nereikėjo žiūrėti žinių per televizorių, Jonas visas naujienas kasdien papasakodavo.“


Dukrytė pažadino vaikų rašytoją

„Kai pradėjau lauktis duk­ros, man jau buvo gerokai per 30. Medikai, baimindamiesi dėl mano sveikatos, dvejojo, ar galėsiu gimdyti. Jonas taip pat labai jaudinosi. Bet aš nuėjau pas profesorių Vytautą Sirvydį, o jis pasakė: „Nori vaikelio – rizikuok.“ Jonukas labai laukė dukrytės ir vardą jai išrinko sudėjęs mūsų vardų pirmuosius skiemenis – Vijonė. Kai dukrelė augo, Jonas su ja daug skaitydavo. Tuomet atrado savyje ir „vaikišką plunksną“. Parašė „Ančiuką Krypčiuką“, „Barborą“, „Birutę“ ir t. t. Vijonė studijuoja mediciną, bet išliko didelė knygų mėgėja. Jiedu su tėvu buvo panašūs, abu intravertai, o aš ekstravertė“, – pasakoja Virginija ir priduria, kad supykusi dukrai ir tėvui sakydavo: „Abu jūs vienodi.“ Pasibardavome, kaip kitaip. Tik kas nemyli, tas nesibara“, – liūdnai šypteli Virginija.

Moteris labai ilgisi mylimo vyro, vis pasiklauso pagal Jono žodžius parašytų dainų. „Visiems patinka daina „Išgalvotas gyvenimas“. Esu laiminga, kad mudu su Jonu gyvenome tikrą gyvenimą, mūsų vienintelį, nepakartojamą“, – sako Virginija.

Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje