Algirdas Jaukulis Naujuosius metus pasitiko sustiprėjęs po pernai jį ištikusios traumos. Krisdamas iš neįgaliojo vežimėlio susilaužė šlaunikaulį. Teko operuotis. Bet operacija jau liko praeityje kartu su kitais praėjusių metų rūpesčiais. Į prasidedančius 2022-uosius vyras, daugiau nei 40 metų judantis neįgaliojo vežimėliu, žvelgia optimistiškai. O jo ilgametė patirtis – pamoka mums visiems, dėl niekų kartais mėgstantiems paniurzgėti.
Neprarado vilties
Nelaimė Algirdą ištiko daugiau nei prieš 40 metų, rugpjūčio 17-ąją. Gražią vasaros dieną jaunas vyras, norėdamas atsigaivinti, šoko į Nemuną ir atsitrenkė į smėlėtą dugną. Smūgis nebuvęs stiprus, bet to pakako.
„Atsipeikėjęs ligoninėje negalėjau pajudinti nei kojų, nei rankų. Ir taip kelis mėnesius... Tikrosios padėties tuo metu nesuvokiau“, – prisimena Algirdas ir pasakoja, kad jo tėvas, būdamas vyresnio amžiaus, taip pat buvo patyręs sunkią traumą. Per jį persiritęs rąstas juosmens ir krūtinės srityse sulaužė stuburą, bet vyras atsigavo, jau po pusės metų vaikščiojo su ramentais, o vėliau vėl sunkius darbus statybose dirbo. Algirdas iš pradžių irgi tikėjo, kad greitai pakils, net skaičiavo, kad tai nutiks per porą savaičių. O jeigu užtruks, teks imti akademines atostogas – tuomet studijavo Budapešto technikos universitete. Du kursus Algirdas jau buvo baigęs tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute, vėliau pasimokęs Budapešto tarptautiniame kalbų institute, buvo priimtas į antrą Budapešto technikos universiteto kursą.
Į universitetą Algirdas nebegrįžo. „Ligoninėje praleidau 10 mėnesių, medikai gydė, darė masažus, mankštino, – prisimena jis. – Bet dirbau ir pats. Tūkstantį kartų per dieną iškeldavau kojas. Virš lovos buvo metalinis strypas, ant jo skridinėlis, į jį įstatytos kilpos kojoms ir rankoms. Įsivaizduodamas, kad pats keliu, kilnojau kojas, dirbau su gumomis. Niekas neparodė, nepaaiškino metodikos, dirbau, kaip išmaniau, pats pratimus susigalvodavau.“
Ryte prabusdavo ir mankštindavosi. Prie lovos galo buvo pririšta virvė, Algirdas rankas į kilpą sukišdavo ir tempdavosi... Sustiprino rankas, bet dabar mano, kad galėjo padaryti daugiau. „Gailiuosi, kad tuomet nepaklausiau daktaro patarimo skaičiuoti kapeikas ar žaisti su degtukais. Ko aš, rimtas vyras, nesąmonėmis užsiimsiu. Dabar manau – reikėjo. Pirštus būčiau lavinęs, o tada ir grįžtamasis ryšys būtų buvęs“, – apgailestauja Algirdas. O pirštų miklumo jam labai prireikė.
„Alytuje gyveno mano mama, pas ją ir atsikėliau po traumos“, – pasakoja vyras.
Technokratas tampa humanitaru
Algirdas, nors studijavo technikos mokslus, turėjo lengvą plunksną. Po nelaimės net 46 žinutes per vieną mėnesį buvo parašęs į „Respublikos“ laikraštį. Atsikelia ryte ir skambina į kultūros įstaigas, į įmones, o vėliau savo žinutes padiktuoja redakcijos žurnalistui. O kai laikraštis puslapio „Skaitytojai rašo“ atsisakė, Algirdas ėmėsi kitos veiklos. „Vengrų kalbos nebuvau užmiršęs, skaitydavau literatūrą šia kalba, klausydavausi radijo, tad pagalvojau, o ko man nesiimti versti knygų iš vengrų kalbos į lietuvių“, – į praeities apmąstymus grįžta vyras.
Paklaustas, ar nesunku kompiuteriu rinkti tekstą, pasakoja: „Susigalvojau naudotis pieštukais, kurių gale yra trintukas: įsispraudžiu tarp pirštų ir spaudau klavišus, trintukai nuo klavišų neslysta. Tačiau jie gana greitai susidėvėdavo, tada atradau guminius antgalius, uždėjau ant pieštukų ir iki šiol taip rašau.“
Vertėjo karjerą Algirdas pradėjo nuo Nobelio premijos laureato Imrės Kerteso knygos „Be likimo“. Nebuvo lengva. „Pasikalbėjau su draugu iš Vengrijos, o jis iškart įspėjo, kad šios knygos tekstas sunkus, o versdamas negali savais žodžiais suformuoti sakinių, turi perteikti autoriaus dvasią, stilių“, – pasakoja pašnekovas.
Šią knygą Algirdas išvertė per pusę metų. Dirbdavo 8 valandas per dieną ir išversdavo 10–12 puslapių. „Išverčiau, kad sau įrodyčiau, jog galiu, bet paskui sumaniau pasiūlyti leidykloms“, – prisipažįsta jis. Leidykloms vertėjas tuomet buvo nežinomas, tad šios dvejojo. Knygos leidimą parėmus Algirdo bičiuliams, ši pradėjo savo gyvenimą ir greit dingo iš knygynų.
Vėliau Algirdas išvertė Leslie Lawrence detektyvinį romaną „Paskutinis Šivos šokis“, o pagal Algirdo išverstą Israelos Margalit pjesę Valstybiname Vilniaus mažajame teatre pastatytas spektaklis „Trio“. „Spektaklį statė vengras, todėl norėjo, kad išversčiau iš vengrų kalbos, o pjesės autorė – amerikietė“, – paaiškina Algirdas.
Atokvėpio metas
Dabar jis sako darąs vertimo pertrauką. Po pernai užkluptų negandų – šlaunikaulio lūžio, operacijos turi daugiau pagulėti. Atsikėlęs ryte paskaito, parašo laiškus, susimoka sąskaitas, o kai tik oras gražesnis, keliauja į lauką. Nuo praėjusio pavasario Algirdas naudojasi keltuvu. Jį įsirengė savo lėšomis, o savivaldybė išlaidas kompensavo. Iki tol, nors gyvena pirmame daugiabučio namo aukšte, tekdavo naudotis „lietuvišku liftu“: pasikviesti du vyrukus, kad neįgaliojo vežimėlyje sėdintį Algirdą nuneštų tuos 8 laiptelius, kurių jis negali įveikti. Tada persėsdavo į elektrinį vežimėlį ir pradėdavo savo keliones po Alytų. Tik dabar virusas ir sveikata keliones apkarpė. Bet užsiėmimų netrūksta. Algirdas prisimena, kad su tokią pačią negalią turinčiu Arūnu Trunce iš Daugų tapo 2014 ir 2019 metų paralimpinės sporto šakos – bočios – Lietuvos čempionais.
„Esu išvertęs tokių netikėtų kriminalinių istorijų. Atsiųsiu paskaityti. Gal tiktų jūsų laikraščiui?“ – atsisveikindamas pažada Algirdas. O jo balse tiek optimizmo, gyvenimo geismo! Akivaizdu – dejonėms jo gyvenime vietos nėra. A. Jakulis pašauktas gyventi aktyviai.
Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
