Indrutė Gaubytė ir Ingrida Grišiūtė gyvena Mažeikiuose, abi nuo gimimo turi judėjimo negalią. Tačiau jos kalba ne apie tai, ko negali. Moterys pasakoja apie savo pomėgius, svajones, apie tai, kad noras gyventi turiningą ir aktyvų gyvenimą yra stipresnis už negalią.
Triračiui leis pailsėti
I. Gaubytė triračių sportu susižavėjo beveik prieš 7 metus. Tuomet, kai trys mažeikiečiai buvo pakviesti į Kopenhagos priemiestyje Frederiksberge vykusią tarptautinę „RaceRunning“ neįgaliųjų stovyklą. Kartu su Indre vyko I. Grišiūtė bei Gražvydas Staražinskas. „Pamatėme ir išbandėme specialios konstrukcijos triračius, pritaikytus žmonėms, turintiems cerebrinį paralyžių“, – prisimena Indrė.
Ji pasakoja, kad sportuoti pradėjo vos tik Mažeikių cerebrinio paralyžiaus asociacija gavo triračių. Cerebrinis paralyžius yra paveikęs Indrės dešinę kūno pusę, sunkiau valdyti dešinę ranką ir koją, bet moteris vaikšto be ramentų. „Triračių sportas man padeda lavinti pusiausvyrą. Pradėjusi važinėti triračiu iškart pajutau, kad gerėja judesių koordinacija“, – sako ji.
Mažeikiuose nebuvo triračiams pritaikytų takų, tad moteris pradėjo važinėtis šaligatviais. Praeiviai ją net susistabdydavo ir klausdavo: „Kas čia per daiktas?“ Atsirasdavo ir tokių, kurie badė pirštais ir juokėsi iš tokio keisto triračio. O Indrė vis treniravosi. Greit pradėjo dalyvauti varžybose ir visada parsiveždavo medalių, taurių.
Bet dabar jos triratis ilsisi, atostogos bus ilgokos. Indrė laukiasi vaikelio. Pasak moters, jos draugas, būsimo vaikelio tėtis, visada suprato ir palaikė jos aistrą triračiams. Ji tiki, kad taip bus ir ateityje. „Kai pradėjome draugauti, pasakojau jam apie savo negalią, ir daug, – neslepia Indrė. – Nemanau, kad jam buvo paprasta susigyventi su mintimi, jog jo mergina ne tokia kaip kitos, bet jis man sakė, kad esu išskirtinė ir todėl nori būti su manimi.“
Prisimindama savo vaikystę Indrutė pasakoja, kad augdama jautė, jog daugelis mato jos kitoniškumą, o ne ją pačią. „Buvau judri, nesėdėjau kampe, bet berniukai, ypač žemesnėse klasėse, pasityčiodavo iš kitokios mano eisenos, judesių, – pasakoja moteris. – Guosdavausi mamai, ji visada palaikė, drąsino, sakė, kad ateis laikas ir žmonės matys mane, o ne mano kitoniškumus.“
Baigusi Mažeikių Senamiesčio pagrindinę mokyklą, Indrė mokėsi profesinės reabilitacijos kursuose Palangoje. Įgijusi specialybę dirbo administratore tėvams priklausančioje firmoje. „Dirbau sėdimą darbą, bet kai reikėdavo, priimdavau prekes, išdėliodavau jas ant lentynų, išvirdavau kavos“, – pasakoja Indrė. Dešine ranka jai sunku pjaustyti mėsą, gręžti grindų skudurą, bet įgudo viską padaryti pati. „Mano gyvenimas toks pat kaip mano bendraamžių. Labai noriu tapti gera mama savo vaikeliui, labai laukiame mažylio“, – sako Indrutė.
Medalius veš dukrytei
Ingrida sutinka pasikalbėti ryte, bet po devynių, kai savo trečius metukus einančią dukrelę Nikolę nuves į vaikų darželį. Moteris sako labai laukianti, kada baigsis žiema ir ji vėl galės bėgioti su triračiu. Šis sportas jai tikra atgaiva – patinka treniruotės, varžybos, išvykos į kitus miestus, neužmirštama buvo kelionė į Daniją. Ingrida sako, kad triračių sportas sustiprino jos pasitikėjimą savimi, praplėtė galimybių ribas.
Gimstant patirta trauma paženklino Ingridą cerebriniu paralyžiumi. Kairės kojos ji neištiesia per kelį, o dešinę ranką vargina spastika. Susijaudinus užsikerta kalba. „Į mokyklą iš pradžių tėvai mane vežiodavo, o kai persikėlėm į mikrorajoną, kuriame buvo Sodų pagrindinė mokykla, eidavau pėsčiomis, bet turėjau pagalbininkę, ji padėdavo nueiti į mokyklą ir lydėdavo iš klasės į klasę“, – pasakoja Ingrida ir priduria, kad šioje mokykloje vaikai buvo vyresni ir supratingi – ir duris palaikydavo, ir šiaip stengdavosi padėti, o ankstesnėje ne kartą buvo įskaudinę. Kai kurie berniukai eidavo iš paskos ir mėgdžiodavo jos eiseną.
Vaikščioti Ingridai sunku, bet vairuoti automobilį ji gali. Nors Mažeikiuose nebuvo instruktoriaus, kuris mokytų vairuoti neįgaliuosius, ji nenuleido rankų ir išvažiavo į Vilnių. Valakupių reabilitacijos centre išmoko vairuoti, išlaikė egzaminą, gavo vairuotojo pažymėjimą. Automobilį nusipirko susitaupiusi iš neįgalumo pensijos ir iš stipendijos, kurią gaudavo mokydamasi profesinės reabilitacijos kursuose Palangoje.
Kursus baigė, bet darbo negavo. „Pamatę, kad be kitų pagalbos ar vaikštynės negaliu eiti, darbdaviai mandagiai atsakydavo“, – pasakoja Ingrida. Bet ji nesustojo – Šiaulių kolegijoje mokėsi verslo administravimo. „Mokslus baigsiu, bet darbo gauti kol kas neįmanoma. Buvo galimybė dirbti iš namų, telefonu, tačiau vėl netikau, nes kartais užsikerta kalba. Jeigu gyvenčiau Vilniuje, manau, tikrai gaučiau darbą, bet Mažeikiuose labai sudėtinga“, – sako Ingrida. Vis dėlto vilties ji nepraranda. Šiuo metu su dukrele gyvena socialiniame būste.
Su draugu Viliumi Ingrida susipažino per feisbuką. Gavusi iš jo laišką Ingrida iš karto pasipasakojo apie savo negalią, apie sunkumus, su kuriais susiduria, bet vaikinas neišsigando. „Labiau išgyveno jo močiutė, kad anūkas nerado „normalios“ draugės, bet ilgainiui susitaikė“, – šypsosi Ingrida. Šiuo metu Vilius dirba Anglijoje, su ja ir dukrele dažnai kalbasi per mesendžerį. „Mūsų gyvenime nėra nieko neįprasto, tie patys rūpesčiai, kaip ir daugelio“, – sako moteris.
Dukrytė dar niekada nepaklausė, kodėl jos mama vaikšto kitaip negu draugių mamos. Tik kartą, kai visi trys buvo išėję pasivaikščioti, mergytė pasakė: „Tėveli, o mūsų mamytė nemoka eiti.“ Mažylei dar sunku suprasti, kas yra nutikę jos mamai, bet vasarą pamatys, kaip ji laksto triračiu, o paaugusi džiaugsis jos laimėtais medaliais ir taurėmis. Ir tikrai didžiuosis savo mama.
Eglė KULVIETIENĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
