Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje ir „Atžalyno“ progimnazijoje Rita Česonienė moko ekonomikos bei verslumo. Jos mokiniai jau tapo ekonomistais, įmonių vadovais, pasirinko buhalterijos, vadybos studijas. Bet mokytoja, vienuoliktokų auklėtoja, džiaugiasi ne tik savo mokinių pasiekimais. Ritą džiugina mokinių jautrumas, supratingumas, kurį jie rodo neįgaliojo vežimėlyje pamokas vedančiai mokytojai.
Ligos ženklų nesureikšmino
Mokytoja Rita dirba nuo 2000-ųjų. Į mokyklą ją palydi ten pat besimokantis jauniausias sūnus 16-metis Kristijonas, į kitą mokyklą nuveža šeimos nariai.
Į neįgaliojo vežimėlį Rita atsisėdo vos prieš 5-erius metus, anksčiau vaikščiojo pasiremdama lazdele. Liga pradėjo siųsti ženklus dar 1997-aisiais. Nubudusi rytą moteris nebematė viena akimi. Medikai, diagnozavę akies nervo uždegimą, atstatė regėjimą, bet iš ją apžiūrėjusių gydytojų rezidentų Rita išgirdo apie į Europą atkeliaujančią sunkią nepagydomą ligą – išsėtinę sklerozę. Supratusi, kad būsimi medikai kalba apie ją, Rita iš pradžių manė, kad jaunimas klysta. Kodėl ji turėtų susirgti šia liga? Galvojo, kad tiesiog pervargo. Tuo metu jai buvo 24-eri, jau augino du sūnus.
Baigusi Kauno technologijos universitetą Rita dirbo UAB „Lelija“ Širvintų komerciniame centre gamybos vadove. „Darbe netrūko įtampos ir aš pradėjau galvoti, kad mano ligą sukėlė nuolat patiriami stresai. Liga pašnibždėjo, kad turiu keisti darbą“, – pasakoja moteris ir priduria, kad niekada nesigailėjo atėjusi į mokyklą. Pradžioje dirbo pailgintos dienos grupės auklėtoja. Kadangi turėtas diplomas netiko, kad galėtų dėstyti mokomąjį dalyką, tuometinė direktorė pasiūlė studijuoti ekonomiką. Pradžioje baigė VšĮ „Lietuvos Junior Achievement“ ekonomikos mokytojams organizuotus kursus, o vėliau ekonomikos specialybę ėmė studijuoti tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Sėkmingai baigusi mokslus visa širdimi atsidavė darbui su mokiniais.
Rita Česonienė.
Jaunieji verslininkai
Rita pasakoja, kad ir toliau bendradarbiauja su VšĮ „Lietuvos Junior Achievement“. Bendri projektai, programos, kurias sudaro ši organizacija, padeda kurti verslus. „Šiais mokslo metais 12 jaunųjų moksleivių bendrovių yra sukūrusios verslus. Daugiausia mokiniai prekiauja savo pačių rankdarbiais, papuošalais, siūtais maišeliais, žvakėmis. Jie dalyvavo kalėdinėje ir Kaziuko mugėse, ieško pirkėjų socialiniuose tinkluose. Viena bendrovė dalyvavo „Litexpo“ parodų rūmuose vykusioje Jaunųjų bendrovių mugėje. Balandį planuojame važiuoti į Jaunųjų bendrovių mugę, vyksiančią Ukmergėje“, – pasakojo Rita.
Mokytoja skatina savo mokinius būti iniciatyviais, projektuose parodyti savo sumanumą. Jos abiturientai beveik kasmet įstoja studijuoti ekonomikos mokslų, dalyvauja ekonomikos olimpiadose.
Nesijaučia išskirtinė
Tačiau ne tik mokinių pasiekimais džiaugiasi Rita. Mokytojai širdį glosto mokinių jautrumas, nesuvaidintas gerumas. „Neseniai šventėme šimtadienį. Šventė vyko antrame mokyklos aukšte. Nors sunkokai, bet dar pati užlipu, o savo neįgaliojo vežimėlio niekaip negalėčiau užsinešti. Nereikėjo nė prašyti pagalbos: mano auklėtiniai kelis kartus nešė vežimėlį aukštyn, paskui žemyn ir vis siūlėsi užnešti mane pačią“, – pasakoja Rita.
Per pamokas ji ir pati važinėdama vežimėliu tarp suolų išdalintų mokymo priemones, bet viską padaro mokiniai. „Nė karto nemačiau jų veiduose dvejonės ar nepalankumo, – sako Rita. – Nesijaučiu išskirtinė ir pedagogų kolektyve. Dirbu taip, kaip ir visi. Nesibaiminu didesnio darbų krūvio, dalyvauju renginiuose, projektuose.“
Rita prisimena, kad tuomet, kai dar vaikščiojo su lazdele, kitos rajono mokyklos pedagogai buvo nustebę, jog direktorė tiek daug užkrauna mokytojai, kuri jiems atrodė silpna ir ligota. „Jie nesuprato, kad man patinka, jog manęs neišskiria iš kitų, – sako Rita. – Man patinka galėti daugiau!“
Nepritaikyta aplinka – rimta kliūtis
Abiejose mokyklose, kur dirba Rita, pritaikyti įvažiavimai, tačiau yra problemų, kurias reikėtų spręsti. Gimnazijoje nėra žmogui su judėjimo negalia pritaikyto sanitarinio mazgo. Rita naudojasi tuo pačiu sanitariniu mazgu, kaip ir mokiniai, bet su vežimėliu įvažiuoti sunku, nes durys per siauros. „Prieš keletą metų šioje mokykloje mokėsi mergaitė, judanti neįgaliojo vežimėliu. Įvažiavimas į mokyklą buvo pritaikytas, bet sanitarinis mazgas – ne“, – sako ji.
Durys neįgaliojo vežimėliu judančiam žmogui daugelyje vietų mieste neįveikiamos. Kad ir Širvintų pašte: įvažiavimas pritaikytas, o durų, sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, atsidaryti pats negali. Jei eini be palydovo, tai sėdėk ir lauk, kol kas nors padės. Ritai su tokiomis problemomis susidurti neteko, nes visuomet šalia būna kuris nors šeimos narys.
R. Česonienė – trijų sūnų mama. Liga paūmėjo tuomet, kai pagimdė trečią sūnų. Jau 2008-aisiais ji pradėjo vartoti vaistus, o netrukus – ir vaikščioti su lazdele. Rita gyvena trečiame daugiabučio namo aukšte. Vežimėlį nuneša ir užneša namiškiai. „Namuose visus darbus atlieku pati, stengiuosi judėti tiek, kiek pajėgiu“, – sako ji. Deja, į savo namų vonios kambarį įvažiuoti negali – per siauros durys, per aukšti slenksčiai. Savivaldybė galėjo padėti, bet durų platinimo Rita atsisakė, nes kartą gavęs paramą paskui turėsi laukti 10 metų. Šeima ateityje norėtų įsigyti namą ar butą pirmame aukšte, tad savivaldybės paramos dar prireiks.
Ritos balse negirdžiu jokios nuoskaudos, tik meilę savo šeimai, mokiniams. „Neturiu kada galvoti apie ligą. Daug darbų, projektų. O labiausiai man patinka, kai mokiniai sako: „Mokytoja, ateikit!“ Ir aš jiems neatsakau, kad negaliu, bet tariu: „Tuojau ateinu“.
Eglė KULVIETIENĖ
Gimnazijos archyvo nuotr.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
