Nedidelis ūgis gyvenimo neapkartino

„Laikomės vienas kito tvirtai įsikibę“

„Jaučiuosi neblogai – ir galva sveika, ir ausys dar girdi. Tik akių nebeturiu. Jau keturi metai nematau, – pasakoja Pranas ir priduria patyręs penkias akių operacijas: ir tinklainė buvo atšokusi, ir katarakta operuota. Dar ir glaukoma prisidėjo.“

Dabar Prano akys – jo žmona Valė. „Laikomės vienas kito tvirtai įsikibę, – juokauja 13 metų už vyrą jaunesnė ir su kitais savo energija dar galinti pasidalinti moteris. – Saugoju Praną. Žinot gi, koks našlių gyvenimas...“

Pora džiaugiasi išsisaugojusi nuo pasaulį parklupdžiusio covido – abu po tris kartus pasiskiepijo, niekur be reikalo nevaikšto. Pranas sako šią žiemą apskritai niekur išėjęs nebuvo, o viskuo pasirūpinanti žmona irgi viruso į namus neparnešė. „Saugojuosi ir aš. Prireikus į parduotuvę stengiuosi rytais apsipirkti, kol žmonių mažiau“, – pasakoja moteris.

Amžiui ūgis įtakos neturi

Pranas augo 3 vaikus turinčioje šeimoje: jis ir brolis Juozas – abu žemaūgiai, o jauniausios sesers ši liga nepalietė. Bet vyras nesiskundžia – sako, kad nedidelis ūgis gyvenimo neapkartino. „Užtat paveldėjau sveikatą – sulaukus tokio amžiaus dar ir kojos sveikos, ir šiaip sveikata gera“, – sako jis, o žmona Valė šmaikščiai pratęsia vyro mintį: „Nori dar 100 metų sulaukti.“

Baigęs gimnaziją Pranas susidomėjo smulkios technikos remontu – išmoko taisyti radijo aparatus, televizorius, mag­netofonus. Išsiėmė patentą ir dirbo namuose. „Buvau namudininkas, todėl turėjau „laisvą koją“ – galėjau dirbti kada noriu...“ – pasakoja vyras.

Nors specialaus pasirengimo Pranas ir neturėjo, bet, pasak Valės, buvo velniškas meistras – niekada žmogui negrąžindavo nepataisyto radijo ar televizoriaus. „Atsimenu, sykį iki 4 valandos ryto dirbo. Sakė: žmogus pasisamdys mašiną, atvažiuos, turiu padaryti. Visada žodžio laikydavosi“, – pasakoja ji.

Valė kilusi iš 4 vaikų šeimos: turėjo seserį ir du brolius. Šeimoje ji vienintelė buvo nedidelio ūgio.

Pasak moters, jų žemą ūgį lemia skydliaukės nepakankamumas. Medicininėje literatūroje moteris išskaitė ir tai, kad koks kūdikis gims, labai daug priklauso nuo to, kaip jaučiasi besilaukianti motina. „Aš esu karo vaikas – gimiau 1940-aisiais. Kai 1939 metais prasidėjo karas, mama mane jau nešiojo. Jai buvo didžiulis stresas: kaip, kur reikės gyventi? – pasakoja Valė. – Gali būti, kad trūko ir vitaminų, kitokių būtinų dalykų. Kiti vaikai augo ir praaugo, o aš ir likau maža.“

Valė neslepia, kad dėl savo žemo ūgio vaikystėje patyrė nemažai patyčių. Ypač sunku buvo mokykloje. „Dabar vaikai kitokie – nesišaipo, neužgaulioja“, – pasidžiaugia moteris.

Lemtinga kelionė

Spalio pabaigoje bus 54 metai, kaip pora kartu. Pranas – mažeikiškis, Valės tėviškė Rusnėje. Likimas juos suvedė visai atsitiktinai.

Vyras ir šiandien linksmai prisimena jų pažinties istoriją. Pasakoja mėgęs pasivažinėti po Lietuvą. Ir vis žvalgėsi merginos tokios kaip jis. Norėjosi draugauti, susirašinėti. Pabuvojo ir šen, ir ten, o lemtinga tapo kelionė į Šilutę.

Autobusų stotyje Praną užkalbino mokinukė. „Ar pas seserį važiuoji?“ – paklausė ji. Vyras pritariamai linktelėjo, bet pagud­raudamas pasiguodė nežinąs, kur ji gyvena, nes pasikeitė adresas. Toji mergaitė ir nukreipė jį į Rusnę. Keltu persikėlė per Nemuną ir, atsidūręs Rusnėje, nesunkiai rado, kur gyvena nedidelio ūgio mergina.

„Jis buvo labai gražus vyrukas... Patikom vienas kitam, ėmėme susirašinėti... Tris mėnesius padraugavom ir susituokėm, – pasakoja Valė. – Penkis kartus buvom susitikę, o šeštą kartą jau tapau jo žmona.“ Pasak moters, kas iš tų ilgų draugysčių, meilė perkaista ir pasidaro nebeįdomu.

Po vestuvių Valė persikėlė į Mažeikius, įsidarbino avalynės fabrike siuvėja motoriste. „Man užteko 15 metų darbo stažo, 43 metų išėjau į pensiją. Tada mano ūgis buvo 140 cm. Būdama pensijoje dar 5 cm paaugau. Dėl skydliaukės nepakankamumo mes vartojame hormonus, todėl ir vyresniame amžiuje dar paaugame. Dabar su Pranu esam vienodo ūgio – 145 cm – ir labai iš aplinkinių neišsiskiriame.“

Moteris prisimena, kad Pranas labai ja rūpinosi, norėjo, kad žmona dar bent šiek tiek paaugtų. „Kai 1968-aisiais ištekėjau, buvau žymiai žemesnė, tik 127 centimetrų. Jis nuvežė pas vieną endokrinologą į Vilnių, pas kitą į Kauną. Padėjo – ir paaugau, ir sveikata sustiprėjo“, – pasakoja Valė.

Rūpi likimo bičiuliai

Pranas mėgsta žiūrėti televizorių, klausytis radijo. „Politikierius, nori viską žinoti“, – juokais vyrą apibūdina Valė. Sykį išgirdęs transliuojamą muzikinį kūrinį „Kyjivo tango“, Pranas jį įsirašė į diktofoną ir vis pasileidžia paklausyti. Ukrainos įvykiai palietė ir šią žemaūgių porą. „Kyjive gyvena mūsų draugai. Nežinom, kaip jiems ten, ar dar gyvi“, – sako Valė ir priduria, kad prasidėjus karui ryšiai nutrūko.

Likimo bičiulių jiedu turi ir kituose miestuose. Moteris prisimena, kad endokrinologė profesorė D. Lašienė paskatino susidraugauti su žemaūgiais žmonėmis, davė jų adresus. Jiedu yra pabuvoję ne viename buvusios sovietų sąjungos mieste, lankę ten gyvenančius draugus.

Bendrauti mėgstanti pora buvo įsitraukusi ir į Lietuvos žemaūgių žmonių asociaciją. „Mūsų buvo apie 100 žmonių. Gal 20 metų vis Tauragėje susirinkdavome. Apsistodavom kokioje nors sodyboje, paklausydavom paskaitų apie sveikatą, pabendraudavom, pavakarodavom. Rūpėjo, kaip sekasi likimo sesėms ir broliams. Išsiskiriant ir ašarų būdavo, – prisimena Valė ir apgailestauja, kad susilpnėjus asociacijai vadovavusios Genovaitės Jankauskienės sveikatai neatsirado norinčių perimti šias pareigas. – Dabar vasarą dar suvažiuojame į Šventąją ar Monciškes. Liudmila Rimeikienė suorganizuoja šiuos susitikimus. Ir šiemet ruošiamės važiuoti – norisi su saviškiais susitikti.“

Aldona DELTUVAITĖ

  Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.