Lauryna Filatovaitė daugelį nustebino savo pasirinkimu. Kembridžo universiteto profesoriai kvietė ją siekti mokslininkės karjeros šiame universitete, bet Lauryna grįžo į Lietuvą. Dabar ji dirba socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėja, rūpinasi, kad pažeidžiamoms visuomenės grupėms būtų užtikrintos lygios teisės, kad negalią turintys žmonės būtų įgalinti ir jiems būtų suteikta reikiama pagalba. Nors Lauryna nuo gimimo turi judėjimo negalią, tačiau niekada nesijautė kitokia ir siekia, kad ir kiti žmonės su negalia atrastų ir suprastų savo vertę, galią bei gebėjimus.
Sunkiausia – paauglystėje
Jau kūdikystėje L. Filatovaitei buvo diagnozuota šlaunikaulio hipoplazija (dešinysis šlaunikaulis nebuvo išsivystęs). Diagnozė labai reta tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. „Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nepatyriau sunkumų“, – sako Lauryna. Jai teko išbandyti ne vieną gydymą. Kai mokėsi antroje ir trečioje klasėje, gydėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mokslo užduotis ir pratybas Lauryna gaudavo paštu, už tai yra dėkinga savo pradinių klasių mokytojai ir tėčiui, kurie jas siuntė iš Lietuvos, bei mamai, kuri buvo šalia JAV ir padėjo suprasti mokslo svarbą net ir sunkiu metu. Į Lietuvą Lauryna grįžo anglų kalbą mokėdama geriau negu jos bendraklasiai, taip pat nejautė, kad prabėgęs laikas būtų neigiamai atsiliepęs jos mokymosi rezultatams.
Mokslas L. Filatovaitei sekėsi labai gerai, tačiau, žinoma, ji susidurdavo ir su sunkesnėmis akimirkomis. Nelengva buvo susigyventi su tuo, kad daug laiko praleidžia gydymo įstaigose, kad reikia vis naujų protezų. „Paauglystė visuomet sunki, mes augam, mūsų kūnai keičiasi, ir sunku save priimti. Nesvarbu, ar turi negalią, ar ne, vis tiek išgyveni dėl savo kūno netobulumų“, – sako Lauryna. Ji dėkinga savo tėvams, kad jie niekada nesvarstė, į kokią mokyklą leisti dukrą. „Lankiau bendrojo ugdymo mokyklą. Visko būdavo: užlipti į penktą aukštą kartais prireikdavo visos pertraukos, ilgiau už kitus eidavau iš vieno koridoriaus galo į kitą, bet juk nueidavau. Manau, kad mano klasės draugai turėjo pavyzdį, jog turintis negalią gali tiek, kiek ir kiti“, – pasakoja Lauryna.
Kai tik sukako 18 metų, ji išmoko vairuoti automobilį. „Žinojau, jog turiu vairuoti, kad visur suspėčiau, nes buvau itin aktyvi tiek neformaliose mokyklos, tiek ir miesto veiklose, dalyvaudavau mokslo konkursuose, olimpiadose“, – šypsosi prisimindama L. Filatovaitė.
Lauryna neslepia, kad ją dar vaiką itin stebino, kartais net skaudino, perdėtas aplinkinių dėmesys, atvira užuojauta. „Aš net nesuprasdavau, kas yra ne taip, kuo esu kitokia, juk viską galiu padaryti kaip ir kiti. Mokykloje man sekėsi visi dalykai. Turėjau savo siekius, norėjau juos įgyvendinti, o manęs gailėjosi. Aš net tėvų klausdavau: ko nori iš manęs aplinkiniai? Kiekvienas turime sunkumų, ne išimtis buvau ir aš. Gyvenau ir susigyvenau su visais tiek džiugiais, tiek sunkiais momentais“, – pasakoja Lauryna.
Tėvams dėkoja už pozityvumą
Baigusi mokyklą L. Filatovaitė pasirinko studijuoti psichologiją. Šių studijų link ją vedė noras rūpintis psichine žmonių sveikata. „Galime žmogų gydyti vaistais, atlikti sudėtingiausias operacijas, bet psichinė jo būklė dažnai lieka pamiršta, tinkama pagalba nesuteikta“, – sako Lauryna. Jai norėjosi suprasti, kaip padėti žmonėms įveikti depresiją, nevisavertiškumo jausmą, baimes. Lauryna sako esanti labai dėkinga savo tėvams už pozityvumą. Jie visada sakė: „Tu gali. Tu pasieksi.“
Studijas Lauryna tęsė Nyderlanduose, Utrechto universitete gilinosi į neuromokslus, o po pusmečio jau dirbo su pacientais Utrechto universiteto vaikų ligoninėje. „Dirbau su neišnešiotais kūdikiais, kurių nervų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi. Kartu su mokslininkais tyrėme vaikų nervų sistemos raidą, stengėmės suprasti, kodėl atsiranda vieni ar kiti pažeidimai ir ką galima padaryti siekiant dar greičiau diagnozuoti sutrikimus“, – pasakoja Lauryna.
Mokslininkai vertino L. Filatovaitės gabumus, atsidavimą darbui, pasiūlė stažuotis Didžiojoje Britanijoje, Kembridžo universitete. Stažuotė Kembridže iš tiesų buvo prasminga. Lauryna dirbo vaikų raidos laboratorijoje. Į šią laboratoriją tėveliai atvykdavo su vaikais, turinčiais Dauno, Viljamso sindromus, autizmą. Tėvams rūpėjo, kaip padėti savo vaikams tobulėti, ką naujo atrado mokslininkai. Lauryna laboratorijoje ne tik atlikdavo mokslinius tyrimus, tačiau ir teikdavo informaciją tėvams, kaip nauji atradimai gali padėti jų vaikams, ir matydavo viltį jų veiduose. O viltis liudijo darbo prasmę. Vis dėlto kai reikėjo pasirinkti, L. Filatovaitė nusprendė atidėti neuromokslininkės karjerą ir grįžti į Lietuvą.
Vėl mokosi ir tobulėja
Pasakodama apie apsisprendimą grįžti į Lietuvą, Lauryna sako, kad jai visą laiką rūpėjo pažeidžiamų asmenų padėtis Lietuvoje, švietimo ir socialinės apsaugos politika. Gyvendama, mokydamasi ir dirbdama užsienyje ji matė, kad mes dar tik pradedame pokyčius, kurie Vakarų šalyse jau seniai tapę įprasti. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvoje dirba tik 28 proc. darbingo amžiaus asmenų su negalia, o Vakarų šalyse šis skaičius siekia daugiau nei 50 proc. „Mokslinių tyrimų duomenimis, jei įmonėje dirba vienas darbuotojas su negalia, tikėtina, kad ši įmonė įdarbins ir daugiau negalią turinčių asmenų. Džiugu, kad įmonės pastebi, jog asmenys su negalia yra puikūs, lojalūs darbuotojai, kuriais galima pasitikėti ir kurių gabumus bei potencialą būtina įvertinti, – sako Lauryna ir atkreipia dėmesį, kaip svarbu matyti ne žmogaus negalėjimą, o jo gebėjimą. – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina daug pokyčių asmenų su negalia įtraukties sistemoje, įskaitant, tačiau neapsiribojant asmenų su negalia užimtumu. Siūlome priemones, kurios įgalintų, o ne nugalintų, skatintų įtrauktį, o ne segregaciją keičiant galiojančią asmenų su negalia socialinės įtraukties sistemą.“
Kai paklausiu Laurynos, kaip jai padeda Lietuvos ir užsienio universitetuose įgytos žinios, ji sako, kad dirbdama ir vėl mokosi. „Kasdien mokausi iš pačių žmonių, turinčių negalią. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje itin aktyviai diskutuojame su socialiniais partneriais, inicijuodami bet kokį pokytį, klausiame, kaip dar galėtume patobulinti asmenų su negalia įtraukties sistemą. Mes kartu sprendžiame, remiamės partnerystės ir bendrakūrystės principais, o aš kaskart patobulėju. Išsilavinimas suteikia žinių, bet kolegų, socialinių partnerių, bendruomenės patirtis yra neįkainojama. Iš jų mokausi kiekvieną dieną.“
Eglė KULVIETIENĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
