Aurelijaus Sabaliausko pieštus portretus ir šaržus pirmą kartą išvydau naršydama internete. Sužavėjo jo gebėjimas savitai pažvelgti į kitą žmogų, pagauti emocijas. Tuomet dar nežinojau, kad Aurelijus turi negalią – gimė neturėdamas vidurinių rankų pirštų, o šoniniai pirštai – suaugę. Šis retas apsigimimas vadinamas ektrodaktilija (bedelnyste). Dailininkas mielai papasakojo apie save ir savo darbus, sakydamas, kad jam pačiam jo gyvenime ir darbe nieko netikėto nėra.
Aurelijus Sabaliauskas. Rimvydo Ančerevičiaus (JP.lt) nuotr.
Negalėjo nepiešti
Mažas būdamas Aurelijus nesuprato, kad jo ranka kitokia nei bendraamžių ar tėvų. Tuo susidomėjo būdamas 5-erių. Tuomet paklausė mamos, o ši atsakė, kad taip ir turi būti. Tokį pat įgimtą plaštakos nesuaugimą turėjo jo senelis iš mamos pusės ir dėdė, mamos brolis. „Tai genetinis sutrikimas“, – sako Aurelijus ir pasakoja, kad mamos brolis labai gražiai piešė. Jo piešinius Aurelijus pamatė dar būdamas mažas berniukas. Nustebo! „Kaip dėdė taip sugeba?“ – svarstė jis.
Dėdė ne tik piešė, bet ir droždavo iš medžio įvairias skulptūrėles. „Kai dėdė mirė, pradėjau bandyti piešti pats. Jeigu jis su tokia pat plaštaka gali piešti ir drožti – galiu ir aš“, – nusprendė Aurelijus.
Pieštuką iš pat pradžių laikė dviem rankom. Berniukui patiko tiesiog kopijuoti animacinių veiksmo filmų herojus, piešdavo ir skaitytų pasakų personažus, o trečiokas netikėtai pačiam sau nupiešė mokytojos portretą. Mat ši jam įraitė dvejetą už nepadarytus namų darbus. Aurelijus nupiešė mokytoją ir savo piešinį padėjo ant jos stalo, o ši ne tik nesupyko, bet ir pasakė, kad labai gražu. „Taip buvau paskatintas ir toliau piešti“, – prisimena jis.
Aurelijaus piešiniai išsiskirdavo iš bendraamžių, o piešdavo jis kreida ant asfalto. Piešiniai stebino savo dydžiu – į juos žiūrėti reikėdavo užlipus į penktą ar dar aukštesnį daugiabučio aukštą.
Tačiau buvo ir skaudžių valandėlių. Savo pirštų patologiją Aurelijus vaikystėje ir paauglystėje stengėsi slėpti nuo aplinkinių. Jam būdavo nesmagu, kad kiti žiūri į jo delną ir stebisi, kodėl jis ne toks, kaip visų. Bet tarp savo bendraamžių pasijausdavo ypatingu. Jo įgimtu talentu žavėjosi visi.
Aurelijaus Sabaliausko piešinys.
Savo pomėgio teko atsiprašyti
Aurelijui buvo 10 metų, kai jo plaštaką operavo mikrochirurgas Mečislovas Vitkus, o sveikstant prižiūrėjo garsusis šviesios atminties mikrochirurgas Kęstutis Vitkus. Aurelijus atsidėkodamas nupiešė jo portretą. Po operacijos piešti tapo lengviau.
Baigęs vidurinę mokyklą Aurelijus įstojo į Panevėžio dailės mokyklą. Gabus vaikinas 5 metų programą įveikė per dvejus metus. Tačiau į Dailės akademiją stoti nesiryžo. Taip jau nutiko, kad gyvenimas vertė sukti praktiškesnės specialybės link. Aurelijus buvo priverstas savo pomėgį iškeisti į darbą su kompiuteriu, į dizainą. Vienu metu net turėjo dirbti apskaitininku. Bet meno niekada neužmiršo. „Nepiešiau nuo 17 iki 33 metų, – pasakoja jis ir priduria: – Kai ką nors turi savyje, kad ir paslėpęs laikai – pamiršti negali.“ Aurelijus prisipažįsta – žiūrėdavo į dailininkus, kurie rengdavo parodas, ir tik pasvajodavo apie tai, kada vėl galės piešti. Ir jo laikas atėjo.
Kęstučio Vitkaus portretas.
Pieštukas pats vedžiojo ranką
Kai nutarė vėl bandyti piešti, pieštukas, regis, pats vedžiojo ranką ir Aurelijus suprato nepraradęs įgūdžių. Pirmas portretas, kurį nupiešė, buvo mergaitės iš Vilniaus, paskui žmonės pradėjo vis dažniau prašyti savo portretų. Po kurio laiko Aurelijus ryžosi savo darbus įkelti į socialinius tinklus. Žmonės jo piešinius gyrė, prašė nupiešti savo ar artimųjų, bičiulių portretus. Taip antrą kartą gimė dailininkas Aurelijus Sabaliauskas.
Vyras pasakoja, kad norėdamas piešinyje perteikti žmogaus emocijas, jo veido bruožus, prašo kliento išsėdėti bent kelias valandas vienoje vietoje, o tai nėra lengva. Ir dailininkui, ir pozuojančiajam reikia didelės kantrybės. Aurelijaus piešti žmonių portretai tikroviški, jis pasakoja akimis nuskenuojąs piešiamo žmogaus veidą, kartu stengiasi pajusti, ką jis galvoja, o tada jau piešia. Piešti jam patinka skambant roko muzikai.
Aurelijus piešia ir iš nuotraukų. „Žmonės labai mėgsta, kad dailininkas pieštų jų portretus ar tiesiog šaržus“, – pasakoja jis. Ankščiau piešęs tik realistinius portretus, paskutiniu metu susidomėjo karikatūromis. „Manęs dažnai prašo piešti karikatūras per vestuves. Tuomet visi smagiai pasijuokia ir iš savęs, ir vienas iš kito“, – pasakoja jis.
Aurelijaus piešinių rastume visoje Lietuvoje. Žmonės noriai pasikabina savo portretą ar šaržą namų interjere. Vyras prasitaria, kad yra piešęs ir politikus, tiksliau – jų karikatūras.
Tą pačią rankos negalią, kaip ir Aurelijus, paveldėjo ir jo dukrytė. Ji taip pat puikiai piešia, nors jai dar tik 5-eri metukai. Turi ir 15-metį sūnų.
Ir dabar, pamatę Aurelijaus rankas, smalsuoliai klausia, kaip jam pavyksta piešti, juk pirštų kaip ir neturi. Dailininkas nesutrinka ir atsako, kad jį stebina, kodėl žmonės, turintys visus pirštus, negeba ko nors nupiešti. „Negalia negali atimti to, ką turi savyje. O aš ne tik turiu, bet ir paveldėjau“, – sako Aurelijus.
Aurelijaus Sabaliausko piešiniai.
Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
