Dr. Giedrė Pranaitytė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, Frankofonijos šalių centro koordinatorė, sutinka pasikalbėti tik tada, kai pažadu vengti graudulingų nuotaikų dėl žmonių su negalia problemų. Giedrė nuo gimimo turi judėjimo negalią, bet tai jai nesutrukdė baigti net trejas studijas, parašyti doktorantūros mokslinį darbą, įvairių straipsnių, monografiją, dirbti su studentais, keliauti. „Ar tavo gyvenimas visavertis, priklauso tik nuo tavęs paties“, – sako mokslininkė.
Idealios aplinkos nėra
Prisipažįstu Giedrei, kad negaliu atsistebėti dėl jos nuveiktų mokslinių darbų, straipsnių ir klausiu, kas tokiai aktyviai mokslininkei, pedagogei yra sunkiausia? „Sunkumai, su kuriais susiduriu, yra tokie patys, kaip ir daugelio, ypač tų, kurie turi vienokią ar kitokią judėjimo negalią“, – atsako ji ir pasakoja, kad žiemą iki automobilio tenka eiti apledėjusiu keliuku, o su ramentais tai kur kas sudėtingiau. 10-čiai metrų nueiti kartais prireikia 15 minučių. „Trumpus atstumus įveikiu remdamasi ramentais, o ilgesnius – neįgaliojo rateliais“, – paaiškina mokslininkė.
Giedrė jau senokai vairuoja automobilį, tad juda greitai, kaip tik gali. „Visi turime išmokti prisitaikyti, idealių sąlygų žmonėms, turintiems judėjimo negalią, niekur nėra“, – sako ji ir pasakoja apie darbą svečiose šalyse.
Giedrė dirbo vertėja Belgijoje, pagal „Erasmus“ mainų programą studijavo Norvegijoje, darbo reikalais lankėsi Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose valstybėse. Visur būdavo sunkumų, bet mokslininkė visada rasdavo išeitį.
Sunkumai nėra nenugalimi
„Man nepatinka, kai akcentuojama, kad žmonės su negalia turi problemų. Juk jų turi visi, svarbu iš tų problemų nepadaryti psichologinio akmens, kurio paskui nepakelsi“, – aiškina moteris. Ji prisimena, kad vairavimo kursus lankė kartu su kitais negalią turinčiais žmonėmis. Vis dėlto egzaminą išlaikė ne visi, blogiausiai sekėsi žmonėms, kurie laikėsi riboto požiūrio, esą sunkumai nenugalimi.
Giedrė visada jautė tėvų, močiutės palaikymą. Mergaitei, turinčiai judėjimo negalią, siekti mokslo nebuvo lengva. Giedrė prisimena, kad sovietmečiu vaikai su negalia turėjo mokytis specialiuose internatuose, ir ji yra labai dėkinga savo mamai, kad ši nepaisė sovietinių diskriminacinių draudimų ir užrašė dukrą į bendrojo lavinimo mokyklą. „Pradinę mokyklą lankiau kartu su visais vaikais, o kai penktoje klasėje prasidėjo kabinetinis mokymas, turėjau mokytis namuose. Man labai padėjo mama, tėtis ir močiutė, bet vis tiek jaučiau nuoskaudą, kad negaliu mokytis drauge su bendraamžiais“, – pasakoja ji. Giedrė namuose ir egzaminus laikė, egzaminų komisija, tokios pat sudėties kaip ir mokykloje, atvykdavo į namus.
Stropi mergaitė sėkmingai išlaikė visus egzaminus, mokytis jai labai patiko. Baigusi mokyklą įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti anglų filologijos. Buvo pirmoji judėjimo negalią turinti anglų filologijos studentė. Universiteto patalpos nebuvo pritaikytos judančiajam neįgaliojo vežimėliu – durys per siauros, paskaitos per kelis aukštus. „Mane įtikinėjo kaip antrąją užsienio kalbą studijuoti vokiečių, nes tada paskaitos vyks tik pirmame aukšte, bet aš norėjau šalia anglų kalbos studijuoti būtent prancūzų kalbą ir savo svajonės neatsisakiau“, – prisimena ji.
Profesorius, keitęs požiūrį į negalią
Giedrė šiltai prisimena į Vytauto Didžiojo universitetą iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykusį profesorių Arvydą Petrą Žygą. Jo iniciatyva buvo susirūpinta studentais su negalia, kad jie turėtų sąlygas mokytis kartu su visais. Profesorius siekė, kad visa universitetų ir mokyklų aplinka būtų pritaikyta judėjimo negalią turintiems žmonėms. „Pas mus tokia nuomonė dar buvo nauja, šviežia, nes sovietmečiu vaikai su negalia buvo uždaryti namuose ar internatuose. Kai dar visai mažą tėvai veždavosi vasaroti į Palangą, kas antras žmogus centrinėje kurorto gatvėje sustabdydavo ir klausdavo, kas man yra. O aš juk nebuvau išoriškai skirtinga nuo kitų, tik negalėjau vaikščioti“, – pasakoja Giedrė.
Jos manymu, dar ir šiandien negalią turintieji stumiami į paraštes. Darbdaviai dažnai nepasitiki darbuotoju su negalia, jų požiūriui įtakos vis dar turi įsisenėję standartai. „Pažįstu žmonių, turinčių judėjimo negalią, kurie baigė mokslus, bet nedirba, nes gyvena ketvirtame, trečiame daugiabučio aukšte ir nusileisti žemyn jiems tiesiog nėra kaip, o kiti nedrįsta ieškotis darbo, nes nepasitiki savimi. Esama ir įmonių vadovų dirbtinai palaikomo atmetimo, kai klaidingai galvojama, kad darbuotojas su negalia niekaip nepritaps ar net pakenks verslovės prestižui. Neįgaliesiems nėra taip svarbu jiems rengiami koncertai ar vienadienės labdaros akcijos. Mes norime žinoti, kiek neįgaliųjų mokosi aukštosiose mokyklose, kolegijose ar profesinėse mokyklose drauge su visais studentais, kiek jų dirba, kiek turi savo verslą. Tokie pavyzdžiai paskatintų ir tuos, kurie dar abejoja, nepasitiki savimi, – sako Giedrė. – Dar daugelyje mokymo įstaigų ar darboviečių trūksta keltuvų, liftų, pandusų, bet ši problema juk išsprendžiama. Neįgalieji – didelis potencialas, kurį privalu išnaudoti.“
Paskui svajonę
Giedrė kuklinasi, bet negaliu neparašyti, kad geriausias pavyzdys, kiek daug gali pasiekti negalią turintis žmogus, yra ji pati. Baigusi anglų filologijos bakalauro ir magistro studijas, ji dirbo vertėja Belgijoje, o po dvejų metų grįžusi į Lietuvą vėl kibo į studijas – baigė antrą magistrantūrą – tarptautinius santykius – ir gilinosi į kultūrinės diplomatijos sritį. Visą laiką tobulino ir prancūzų kalbą. „Sujungiau savo filologės žinias su politikos, vadybos žiniomis, mokiausi naujų dalykų. Turtėjau, augau ir pasitikėjau savimi“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, politikos mokslų daktarė ir Frankofonijos šalių centro koordinatorė. Moteris, kuriai nieko nėra neįmanomo.
Eglė KULVIETIENĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
