Negalėčiau gyventi tik dėl savęs

Irma Zabulionytė tęsia mamos pradėtus darbus ir vadovauja Panevėžio agentūrai „SOS vaikai“.

Stipresni už negalią
Nustatymai

Irma Zabulionytė juda tik su ramentais, o tolesnius atstumus įveikia neįgaliojo vežimėliu, tačiau negalia netrukdo jai vadovauti Panevėžio agentūrai „SOS vaikai“, šiemet mininčiai 30 metų veiklos jubiliejų. Irma ir jos komanda padeda vyrų skriaudžiamoms moterims, jų vaikams, rūpinasi, kad smurtą patyrusiosios išdrįstų keisti savo gyvenimą. Moterys žino, kad Irmai gali skambinti ir vidurnaktį. Visada bus išgirstos ir gaus pagalbą. Iš kur tas I. Zabulionytės atkaklumas, ryžtas, valia, nusiteikimas dirbti kitų labui?

„Šiltnamio tėvai man nestatė“

Negalia Irmą lydėjo nuo gimimo. Vos gimus medikai diag­nozavo diastrofinę displaziją. Naujagimės tėvams gydytojai neteikė vilčių, kad ji išgyvens. O jei ir išgyvens, nuogąstavo, ar mergaitė galės vaikščioti, kalbėti, ar normaliai protaus. Irmos tėvai nė nemanė taikytis su liūdnomis prognozėmis. Ieškojo pagalbos, kur tik buvo įmanoma. Irmai buvo vos 6 mėnesiai, kai ją pirmą kartą operavo (operacijų ji yra patyrusi 10, daugiausia kojų). Mergina neslepia, kad kojas jai vis dar skauda, vaikščioti net su ramentais nėra lengva. O už tai, kad užaugo stipri, kad išsiugdė valią, dėkoja savo tėvams. „Nelankiau jokio specialaus darželio ar mokyk­los. Lankiau tokį pat vaikų darželį, kaip ir visi vaikai, mokiausi bendrojo lavinimo mokykloje, vėliau universitete“, – pasakoja Irma. Paklausta, ar neskaudino patyčios, ji neslepia – visko buvo, išgyveno ir krizių, bet visada jautė savo artimųjų palaikymą. Šeima palaikė ir tuomet, kai Irma susiruošė savanoriauti Italijoje.


Italai suprato ir palaikė

„Tuo metu dirbau dizainere maketuotoja Panevėžio dienraštyje. Netikėtai sužinojau apie galimybę savanoriauti Italijoje. O apie Italiją jau labai seniai svajojau. Sukirbėjo nerimas, ar mane priims?“ – prisimena Irma. Gavusi teigiamą atsakymą ji siuntė savo gyvenimo aprašymą, pildė daug kitų dokumentų ir svajonė išsipildė. Ji metams išvyko į savo svajonių šalį. Italijoje Irma dirbo bibliotekoje, priklausomybių reabilitacijos centre, organizavo užsiėmimus vaikams su negalia, renginius, diskusijas. Kai paklausiu, ar nebuvo sunku, Irma sako, kad ją džiugino italų požiūris į žmones su negalia. „Nejaučiau įkyrių žvilgsnių, negirdėjau besišnibždant, kad aš ne tokia, kaip daugelis, bet man visi siūlydavo pagalbą. Ir darė tai labai natūraliai, nuoširdžiai, nepabrėždami mano neįgalumo“, – įspūdžiais dalijasi mergina.

Grįžusi į Lietuvą Irma vėl susidūrė su realybe. Jau pirmomis dienomis nepažįstami žmonės, sutikę ją prie prekybos cent­ro, suskubo klausti: „Kas tau buvo?“

„Per tuos metus, praleistus Italijoje, buvau atpratusi nuo tokių netaktiškų klausimų, – sako Irma. – Mes dar turime daug dirbti, kad žmonės išmoktų priimti visų mūsų skirtingumą.“ Jos nuomone, vaikai su negalia be jokių išlygų turi mokytis bend­rojo lavinimo mokyk­lose. Negali būti atskirų mokyklų, tačiau tokiam žingsniui reikia ruoštis jau šeimoje. Be to, kiek­vienas vaikas su negalia turi turėti savo padėjėją. Ne mokytojo padėjėją, bet savo! Irma pasakoja apie vienoje Italijos mokykloje sutiktą mokinę, turinčią cerebrinį paralyžių. „Ji buvo viena iš mokinių, o ne kitokia, kurios buvimu mokiniai stebėtųsi. Man skaudu, kad pas mus ne taip jau retai tėvai išgirsta, kad jų neįgalus vaikas netinka vienai ar kitai mokyklai. To neturėtų būti!“ – svarsto Irma.


Tęsia mamos darbus

Už vaikų su negalia teises pirmoji pradėjo kovoti Irmos mama. „Mama visur ieškojo pagalbos man, tačiau tuomet, 1990-aisiais, tokios organizacijos Panevėžyje nebuvo ir mamai pasakė: „Kurk pati!“ – prisimena Irma. Moteris ryžosi, nes žinojo, kaip sunku mamoms, auginančioms vaikus su negalia. Jai rūpėjo ir kitos skurdžiai gyvenančios šeimos bei moterys, patiriančios vyrų smurtą.

Lengva Irmos mamai nebuvo – šeimoje augo trys vaikai. Irmos brolis tuomet tebuvo trejų metukų, bet moteris pasiaukojamai dirbo, kol leido sveikata. Irmos mamą už atsidavimą ir rūpestingumą panevėžiečiai vadino motina Terese. „Sunkia onkologine liga mama susirgo, kai grįžau iš Italijos. Turėjau darbo pasiūlymų Italijoje, bet likau Panevėžyje, nes mamai reikėjo mano pagalbos. Vyko jos inicijuoti projektai, turėjau padėti juos tęsti, rašyti ataskaitas, mokiausi, kaip padėti žmonėms ir tęsti jos pradėtą misiją, ir taip po truputį perėmiau mamos darbus“, – pasakoja Irma. Kai Marijos Zabulionienės sveikata ypač pablogėjo, dukros iniciatyva buvo sukviesti mamos vadovaujamos organizacijos nariai, bendradarbiai, partneriai, miesto valdžios atstovai jai pagerbti. Irma pasakoja, kad tėvų šeimoje visuomet buvo vertinami kuk­lūs žmonės, o atlygio už gerus darbus niekas nelaukė, tačiau tą kartą ji norėjo, kad mama išgirstų padėką už nuopelnus, kol dar turi jai skirto laiko.


Darbas – gyvenimo būdas

Irma neslepia, kad dirba 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Kodėl? Moterys dažnai vyro smurtą patiria naktį, vėlų vakarą, tuomet jos išbėga iš namų ir neturi kur prisiglausti. Tačiau žino, kad gali skambinti Irmai, žino, kad bus išgirstos, kad ji padės. Irma nepabūgsta ir tada, kai smurtautojas grasina ir jai, pykdamas, kodėl padeda žmonai. Tačiau ne visada paprasta padėti. Kartais prireikia nemažai laiko, kad moteris galiausiai ryžtųsi žengti tą pirmą žingsnį, kad nugalėtų baimę, nesaugumo jausmą, tačiau Irma įsitikinusi – niekada nėra vėlu ieškoti pagalbos.

Darbų nuveikta daug, bet kiekviena diena atneša vis naują iššūkį. Irma priima visų rūpesčius, pamiršdama savuosius. Ji žino, kad geriausia gyvenime – dalintis meile ir gerumu.

Eglė KULVIETIENĖ

 

Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje