Tauragiškė Kristina Liolaitė, beveik 30 metų judanti neįgaliojo vežimėliu, nemėgsta ramiai gyventi. „Nuo vaikystės esu nenuorama, – sako ji, pridurdama, kad darbe patirta trauma jos charakterio nepajėgė pakeisti. Atvirkščiai, padėjo dar labiau atsiskleisti Kristinos pozityvumui.
Norėjo būti sąžininga pardavėja
„Vaikystėje manęs buvo visur pilna. Kur tik galėjau, kišau nosį, karsčiausi medžiais kartu su berniukais, kad tik daugiau nuotykių, potyrių“, – pasakoja Kristina. Augo kaime, Šilutės rajone. Mokykloje visur dalyvaudavo, buvo šokėja. „Kai klasėje rašėme rašinį apie tai, kuo norėtume būti, aš parašiau, kad noriu būti sąžininga pardavėja. Pardavėjos darbas man atrodė labai atsakingas. Iš tiesų taip ir yra“, – juokiasi Kristina. Pardavėja ji vis dėlto netapo, bet vienu metu pardavinėjo loterijos bilietus, vėliau dirbo Tauragės „Keramikos“ gamykloje. Tada ir nutiko nelaimė.
Sūnus neleido pasiduoti
Medikai iš pradžių nenorėjo Kristinai sakyti, kad ji neteko abiejų kojų, bet ji pati paklausė: „Tai iki kur nebeturiu kojų? Aš pati žinojau, tereikėjo, kad gydytojai patvirtintų, o jie bijojo tiesą pasakyti.“
Išgyventi tą sunkų laiką, kai suprato, jog liks neįgali, padėjo sūnus. Vaikui tuomet ėjo penkti metukai, ji puikiai suprato, kad sūneliui reikia mamos, ir visai nesvarbu, jog ji judės su ramentais ar neįgaliojo vežimėliu. Svarbiausia – ji bus šalia.
Bandau save ir nenusiviliu
„O iš tiesų esu tokia pati, tik kad kojų neturiu, – sako Kristina. – Kai tapau neįgalia, atradau daug įdomių veiklų. Vaidinau liaudies teatre, „Keramikų“ mėgėjų teatre. Norėjau išbandyti viską, ką galėjau daryti prieš patirdama traumą. O šokti su parašiutu svajojau dar tuomet, kai galėjau vaikščioti. Neslėpiau savo svajonės, bet kad ji išsipildys, tikrai nesitikėjau.“ Kristina su parašiutu šoko net 3 kartus. Žinoma, kartu su instruktoriumi. Ji dėkinga Tauragės ekstremalų asociacijos prezidentui Vidui Stašaičiui, kad šis ja patikėjo ir padėjo įgyvendinti seną svajonę. „Aš – ekstremalė, – juokiasi Kristina ir pasakoja apie slalomo varžybas. – Pirmą sykį važiavau nėščia su antruoju sūnumi. Išbandžiau ir nebegaliu sustoti“.
Antro sūnaus Kristina ėmė lauktis jau po traumos. „Medikai ir nustebo, ir baiminosi, kad gimdysiu, o aš sakau: esu sveika, na ir kas, kad neturiu kojų!“ – prisimena ji. Moteris augino savo vaikus viena, su vyru išsiskyrė besilaukdama antrojo sūnaus. „Vyresnysis dar prisimena mane vaikščiojančią savo kojomis, o jaunėlis – tik su ramentais ar vežimėlyje, bet niekada nesakė, kad norėtų kitokios mamos“, – neslepia moteris.
Didžiausias pagalbininkas buvo Kristinos vyriausias sūnus. Kai gimė brolis, jam ėjo 12-ti metai. Padėjo ir tėvai, tačiau daugiausiai rūpesčių vis tiek teko jai pačiai. „Berniukai mokėjo mane atjausti, padėdavo, kaip tik sugebėdavo. Visur keliaudavome kartu – į renginius, sporto varžybas“, – pasakoja Kristina. Ryšį su mokytojais ji palaikė telefonu: „Viską žinojau, kas vyksta mokykloje, visur dalyvaudavau.“ Berniukai užaugo darbštūs, rūpestingi. Vyriausiam Kristinos sūnui 36-eri, jaunėliui – 24-eri. „Didžiuojuosi savo berniukais, – sako Kristina, – o anūkėlius tiesiog dievinu.“
Sėdu ir važiuoju
Anksčiau Kristina negalėdavo patekti į mokyklas ar kitas įstaigas, nes šios nebuvo pritaikytos neįgaliesiems. „Dabar mes, judantieji vežimėliuose, esame savarankiški. Ko paprašome, savivaldybė padaro. O anuomet atvykus kalbėtis su meru šis ateidavo pas mane į lauką ar įsėsdavo į mano automobilį“, – prisimena ji.
Kristina negali sėdėti užsidariusi, negali nieko neveikti, ji net neįsivaizduoja, kad būtų finansiškai priklausoma. Dirbo įvairius darbus: iš mašinos pardavinėjo loterijos bilietus, siuvo sagas megztukams, dirbo su gintarais, pardavinėjo uogas. Šiuo metu Kristina dirba taksi vairuotoja. „Mano jaunėlis sūnus su marčia gyvena Kaune. Žinodami, kad esu nenuorama, kad mėgstu vairuoti, jie ir pakalbino mane padirbėti taksi vairuotoja“, – pasakoja moteris. Ji įsidarbino „Bolt“ įmonėje. Tikėjosi, kad bus paprasčiau, bet pirmą dieną užtruko, kol su ratukais atvažiavo iki savo automobilio, kol įlipo. Daugiausia klientų būna, kai Tauragėje vykta koncertas ar kitas koks renginys.
Savo keleiviais Kristina nesiskundžia. „Ne visi ir mato, kad aš be kojų, ypač kai vairuoju vakare ar naktį, – sako ji. – Yra buvę, kai dieną sėdėdamas gale klientas sako: „Nesuprantu, kodėl jūsų automobilyje dvi pavarų perjunginėjimo svirtys“, o aš atsakau, kad vairuoju tik su rankomis. Tuomet išgirstu sakant: „Kaip jūs gerai važiuojate!“ Tokie žodžiai paglosto širdį.“
Kristina – viena iš nedaugelio moterų, dirbančių „Bolt“ įmonėje. Kai keleiviai pasako apsidžiaugę, kad pagal iškvietimą ji jų atvažiavo vežti, Kristina nustebusi klausia: „Kodėl?“ O šie atsako: „Mums įdomu su jumis. Jūs visada tokia linksma.“
Po Naujųjų metų Kristina ruošiasi skristi į Angliją, pas vyresnįjį sūnų. Jos mažiausiam anūkėliui sukaks vieneri metukai. Kai palinkėjusi gerų kelionių suskumbu atsisveikinti, Kristina nustemba: „Aš jums dar tiek mažai papasakojau...“ Nesistebiu. Moters gyvenimas turiningas, pilnas drąsių iššūkių.
Eglė KULVIETIENĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
