„Aš tik judu savaip“

Medikai žadėjo, kad lakstysiu...

„Aš ir lakstau, tik vežimėlyje, – sako Gintaras, paprašytas papasakoti apie tą metą, kai pateko į lemtingą avariją. – Man buvo 25-eri, lėkiau per greitai ir nesuvaldžiau automobilio.“ Automobilis nuskriejo nuo kelio, apsivertė, vaikinui lūžo stuburas. „Iš pradžių medikai vis teikė vilties, kaip susitarę visi tikino: „Lakstysi vėl, padarysime tave naują.“ Aš ir esu naujas – tik vežimėlyje“, – pasakoja.

Bėgo dienos, po vienos operacijos – kita. Ir štai vieną dieną pro pravertas palatos duris Gintaras išgirdo gydytojus kalbant, kad jam teks mokytis judėti neįgaliojo vežimėliu. Tačiau jis vis vylėsi, nepripažino pats sau, kad negalės vaikščioti.

Gyveno tuomet Joniškyje su tėvais, namuose viskas buvo pritaikyta judančiam neįgaliojo vežimėliu, bet Gintarui dėl to lengviau nebuvo. „Panirau į depresiją, atrodė, kad gyvenimas baigiasi“, – prisimena jis. O laikas ėjo, vaikinui dar nebuvo nė 30-ies, jis norėjo gyventi ir stengėsi suvaldyti savo liūdnas mintis. „Pamažu pradėjau atvirai žvelgti į tai, kas man nutiko, ir priimti savo situaciją“, – prisimena Gintaras. Jam padėjo ir susitikimai su likimo draugais. „Robertą Ašmanavičių ir Gintą Žemaitaitytę vadinu savo krikštatėviais“, – sako Gintaras. Paragintas likimo draugų jis pradėjo lankyti Šiaulių sporto klubą „Entuziastas“, kuriame sportuoja žmonės su fizine negalia. Vos po metų jau dalyvavo velomaratonuose – iš pradžių Lietuvoje, paskui ir užsienyje. „Sykį net 21 kilometro trasą įveikiau, – prisimena Gintaras. – Profesionalams, nors ir turintiems judėjimo negalią, tokia trasa vieni niekai, bet man tai buvo iššūkis.“

Kavinės administratorius, nustebinęs lankytojus

Gintaras į ankstesnius darbus nebegalėjo grįžti, bet gyventi nedirbant jam atrodė beprasmiška. O kai labai nori, tave išgirsta. Buvęs bendradarbis pasiūlė padirbėti administratoriumi tuomet veikusioje Joniškio picerijoje. „Pamatyti neįgaliojo vežimėlyje sėdintį ir dirbantį žmogų prieš daugiau nei 20 metų buvo naujiena. Gerai, kad žmonės buvo pažįstami, tad jų nuostaba manęs neerzino. O ir palaikė, sveikino, kad dirbu“, – pasakoja jis.

Picerija užsidarė, bet Gintaras ir vėl gavo darbą. Šį kartą padėjo R. Ašmanavičius, taip pat judantis vežimėliu. Kurį laiką Gintaras dirbo viešojoje įmonėje Pakruojo rajone, stebėdavo ten įrengtas filmavimo kameras. Bet įdomu nebuvo. Mintimis prisišaukė naują darbą.

Naujas posūkis – studijos

Kai draugas, nusprendęs studijuoti socialinę pedagogiką Šiaulių universitete, paragino Gintarą prisijungti, jis nedvejojo: „Kam tuščiai leisti laiką, kai gali mokytis, įgyti specialybę?“ Ar gaus darbo pagal specialybę, dėl to Gintaras nebuvo tikras.

Iš pradžių universitete buvo mažai vietų, pritaikytų judantiems neįgaliojo vežimėliu. Tekdavo prašyti pagalbos, ypač pereinant iš vieno pastato į kitą, tačiau vėliau aplinką universitete pritaikė neįgaliesiems, tad sunkumų studentas nebepatirdavo. Vyras sėkmingai baigė mokslus ir radęs skelbimą įsidarbino Beržėnų senjorų namuose. „Darbas man buvo naujas, daug ko neišmaniau, turėjau konsultuotis su jau patyrusiais specialistais, kurie anksčiau dirbo su senjorais. Sukaupiau patirties ir pakėliau sparnus“, – pasakojo Gintaras.

Globotinius svarbu išklausyti

Jau trejus metus Gintaras darbuojasi Jurdaičių socialinės globos namuose. „Iš pradžių atvažiavę aplankyti savųjų giminės nustebdavo, kad aš ne tų namų globotinis, o darbuotojas. Darbuotojas vežimėlyje – vis dar netikėtumas“, – sako Gintaras. Paklaustas, ar nesunku dirbti globos namuose, kurių globotiniai turi kompleksinę negalią, įvairių psichikos susirgimų, jis atsako: „Iš tiesų jie tokie pat žmonės, kaip ir mes. Juk mes taip pat turime įvairiausių keistenybių, kartais būname neprognozuojami.“ Savo globotinius stengiasi suprasti, būti kantrus. Būna, kad globotinis nori kur nors eiti būtent dabar, tuojau pat, o tokios galimybės nėra. Tuomet tenka nukreipti jo dėmesį kitur. O kokių klausimų socialiniam darbuotojui sugalvoja jo globotiniai! Tie klausimai kartojasi, reikia turėti kantrybės, kad vėl atsakytum tą patį. Kartais jų prašymai tokie paprastučiai, rodos, ir nėra ko čia klausinėti, bet Gintaras vis atsako. Jis išklauso, padeda paskambinti artimiesiems, net pasimatyti per ekraną.

Su globotiniais važiavo į stovyklą pajūryje, Monciškėse. Visi drauge praleido 7 dienas. Vadovas neįgaliojo vežimėlyje savo globotiniams rodė apylinkes, padėjo susiorientuoti. Lydėjo Gintaras juos ir į Rokiškį. „Buvo gražu ir graudu matyti, kaip globotiniai kartu su likimo draugais gieda bažnyčioje“, – dalijosi įspūdžiais Gintaras. Jis sako esąs dėkingas kolegėms, kurios padeda tuomet, kai susidaro sudėtingų situacijų, ir kad jo neįgalumo neakcentuoja. „Mūsų namų gyventojai, kaip ir mes visi, nori būti išklausyti, svarbūs“, – pabrėžia Gintaras.

O jis pats? Kuo gyvena, kai neturi rūpintis globotiniais? „Gyvenu savarankiškai, kaime senelių name. Susitvarkau. Kai kažko negaliu padaryti, atvažiuoja padėti brolis. Joniškyje gyvena mama, stengiuosi ją dažnai lankyti. Sportuoju, kai pavyksta nuvažiuoti į klubą. Gaila, kad ne itin dažnai. O šiaip gyvenu kaip visi, kasdien važiuoju į darbą, tik judu savaip.“

Eglė KULVIETIENĖ

Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.