Jonas ir Virginija Mačiukevičiai gyveno tikrą, ne išgalvotą gyvenimą.

Šis pokalbis nepanašus į ankstesnius. Kalbindavau žmones, kurių susitikimai su neįgaliaisiais trukdavo tik tol, kol jie drauge statė spektaklį, kūrė filmą ar darė kitus darbus. Šį kartą mano pašnekovė – Jono Mačiukevičiaus žmona Virginija Mačiukevičienė, beveik 30 metų buvusi šalia mylimo vyro, rašytojo, pub­licisto, poeto, visuomenės veikėjo, palikusio mus šių metų spalį. Nevardinsiu Jono pastangų ir darbų Lietuvos neįgalių žmonių labui, šį kartą noriu klausti Virginijos apie jos vyrą, duk­ros tėvą, apie šeimos kasdienybę. Ar ta kasdienybė kitokia, kai vyras turi negalią?

Režisierė Kamilė Gudmonaitė.

Režisierė Kamilė Gudmonaitė, kurdama spektaklį „Šventė“, paremtą dokumentiniais pasakojimais, pakvietė vaidinti skirtingas negalias turinčius žmones. Kodėl režisierė ir jos kūrybinė komanda nusprendė kalbėti apie neįgalumą? Kokias naujas patirtis įgijo? Kodėl nutarė papasakoti apie negalią turinčius žmones?

Danielė Streikutė.

Menininkė, Romos Katalikų Bažnyčios bendruomenės narė Danielė Streikutė šią vasarą dalyvavo Tarptautinės evangelizacijos mokyklos organizuotoje stovykloje Kretingos rajone. Danielė pasakoja, kad stovykloje gerosios patirties ji pasisėmė iš bend­raminčių, tarp kurių buvo ir žmonių su negalia. Bendravimo atradimai skatino Danielę dar kartą permąstyti tai, ką patyrė ir naujai suprato.

Aktorius Justas Tertelis.

Dramaturgas, režisierius, teatro ir kino aktorius Justas Tertelis spektaklyje „Miego brolis“ suvaidino iš dalies paralyžiuoto pjesės veikėjo Zefo vaidmenį. Paklaustas, ką pajuto pirmą kartą kurdamas tokį jam neįprastą vaidmenį, aktorius atsakė, kad dar būdamas mažas berniukas jau buvo arti žmonių, turinčių judėjimo negalią.