„Arkos“ bendruomenės vadovas Gedas Malinauskas su bičiuliais.

Gedas Malinauskas – „Arkos“ bendruomenės vadovas. Jis pasakoja, kad su šios bendruomenės nariais, kuriuos jis vadina bičiuliais, ir per karantiną patiria džiugių akimirkų. Visi kartu vis labiau įgunda naudotis technologijomis, kasdien per internetą susijungia bendrai maldai ir gyvena gyvų susitikimų ilgesiu.

Silvijana Bilskytė (centre) su savo aktoriais.

Silvijana Bilskytė, neįgaliųjų dienos centro „Šviesa“ teatro trupės vadovė, karantino metu negali kurti spektaklių. Su aktoriais, kurių labai pasiilgo, lieka tik pokalbiai telefonu. Trupei Silvijana vadovauja jau 25-erius metus. Tiek pat metų trunka ir jos pažintis su specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis.

Sandra Ragaišytė. Lino Bražionio nuotr.

Coliukiškas – 130 cm – ūgis uteniškės Sandros Ragaišytės gyvenimui iššūkių nepagailėjo. Sveikatos problemos, patyčios, nesėkmingos darbo paieškos, emigrantės patirtis – ir tai tikrai dar ne visas jos patirtų išgyvenimų sąrašas. „Ar kam rūpi, kad esu išsilavinusi, plataus akiračio, komunikabili? Ne! Svarbiausias dalykas – tie 40 cm, kurių neužaugau“, – dar neseniai taip savo situaciją apibūdinusi Sandra dabar prisipažįsta vos spėjanti suktis – tiek įvykių, naujų patirčių šiandien jos gyvenime!

Režisierius Linas Mikuta filmavimo aikštelėje. Asmeninio archyvo nuotr.

Lino Mikutos dokumentinis filmas „Šaltos ausys“, pasakojantis apie atokiame vienkiemyje gyvenančius du vyrus – tėvą ir kurčią jo sūnų, apkeliavo pasaulio dokumentinio kino festivalius, sužavėjo žiūrovus ir pelnė daug tarptautinių apdovanojimų. Šį kartą su režisieriumi kalbamės ne apie didžiulę filmo sėkmę, bet apie tai, ką sužinojo, kokią patirtį sukaupė jaunas žmogus, kurdamas filmą apie neįgalųjį.