„3 kartus norėjau mirti“, – taip Irina Romančuk prisimena dienas, praleistas priešų okupuojamame Mariupolio mieste. Šiuo metu ji su šeima glaudžiasi kaime Chmelnyckio srityje. Šeimoje – du žmonės su negalia (Irina ir jos brolis gyvena su raumenų atrofija, dėl to juda neįgaliojo vežimėliais), tad pasikeitus gyvenimui jiems tenka įveikti itin daug iššūkių.
Norėjosi mirti
Iki karo Irinos šeima gyveno įprastą, gana patogų gyvenimą. Buvo susitvarkę namą taip, kad jie su broliu galėtų būti kuo savarankiškesni: pritaikytas įėjimas, aukštesnės lovos, prieinama vonia ir tualetas.
Prasidėjus karui Irinos šeima neskubėjo išvykti iš Mariupolio – manė, kad jų namas nuošaliau, tad karo baisumai jo nepasieks. Tačiau susiklostė taip, kad kovos vyko visiškai šalia, jų gatvėje. Mat netoli nuo tos vietos – garsusis Azovstal, kur vyko rimtos atakos.
„Gyvenome paprastą gyvenimą. Staiga išgirdome sprogimus. Buvo labai baisu. Pamatėme, kaip juda namas, išbyra langai. Raketos krito į mūsų kiemą, į mūsų namą. Baisus jausmas, kai trenkia į namą, kuriame slepiesi“, – pasakoja Irina. Tiesa, tuo metu, kai sprogmenys pasiekė namą, šeima slėpėsi rūsyje, kitaip jų jau nebebūtų. Prisiminusi tai Irina netramdo ašarų. „Buvo baisu, labai baisu. Kai tokia baimė, nenori nieko – nei valgyti, nei gerti“, – pasakoja moteris.
Rinko lietaus vandenį
Atakos šalia namų tęsėsi 2 savaites. Paskui iškilo kita problema – baigėsi maistas. Viena laimė, kad rūsyje buvo įvairių konservų. Kai nurimdavo smūgiai, Irinos vyras kieme kurdavo ugnį ir kepdavo pyragėlius vien tik iš miltų ir vandens. Juos valgė vietoj duonos. Tiesa, nebuvo ir vandens. Teko rinkti lietaus vandenį. Bet eiti į kiemą buvo labai pavojinga – galėjo bet kada vėl prasidėti bombardavimas. Kiekviena Irinos vyro kelionė į lauką galėjo būti paskutinė. Ne kartą užkūrus ugnį tekdavo bėgti atgal į rūsį. „Kai girdi, kad virš tavo namo skrenda lėktuvas, supranti, kad po sekundės gali mirti“, – prisimena Irina.
Tuomet šeima niekur negalėjo išvykti – nebuvo telefono ryšio, interneto – nieko. Dėl to jie negalėjo niekam pranešti, kad slepiasi rūsyje. O su dviem žmonėmis vežimėlyje netoli tenubėgsi. Irina neslepia – buvo minčių, kad teks mirti – jei ne nuo sprogmens, tai iš bado.
Iš viso jie rūsyje išbuvo 42 dienas. Pagaliau pavyko paskambinti ir po kurio laiko sulaukė humanitarinės pagalbos. Savanoriai atnešė maisto, vandens. Atsirado viltis, kad pavyks išvykti.
Tiesa, kai atėjo „neaiški valdžia“, į namus užsukdavo ginkluoti žmonės su uniformomis, kažko klausinėjo, norėjo paimti dokumentus, siūlė važiuoti į Rusiją. Nemažai kaimynų ir išvažiavo. Dalis vėliau sugebėjo pasprukti ir grįžti atgal. Jie pasakojo apie filtracijos stovyklas, kuriose kentėjo be maisto, be vandens, be šilumos, nuolatinėje baimėje. Tiesa, Mariupolis – rusakalbis miestas, tad dalis priėmė Rusijos pasus ir gauna tos šalies pensiją. „Kaip reikės po karo su jais susitikus kalbėtis, nežinau“, – stebisi Irina. Jos teigimu, ryšiai su daugeliu žmonių Mariupolyje nutrūko. Visi išvažinėjo kur nors, pasikeitė telefono korteles... „Dabar Mariupolis miręs miestas. Mūsų mylimo miesto nebeliko“, – sako Irina.
Taip atrodo sugriautas Irinos šeimos namas.
Kuria gyvenimą iš naujo
Irinos šeima išvažiuoti galėjo tik po 100 dienų, nes kurį laiką nieko iš miesto neišleido. Užkalė vyrai langus su linoleumu, aptvarkė kiek galėjo stogą, kad mažiau lytų pro jį... Ir paliko savo ilgai kurtus namus. Moteris nesitiki, kad pavyks greitai miestą atstatyti, todėl šeima stengiasi kuo patogiau įsikurti naujoje vietoje. Tai nėra lengva, ypač jei nevaikštai. Iš pradžių juos, atvykusius iš karo židinio, priėmė giminaičiai Chmelnyckio srityje, vėliau, sudėję kelių mėnesių pensijas (jos ir brolio neįgalumo ir tėvų senatvės) kaime nusipirko pastatą, kurį vargiai gali pavadinti gyvenamu. Čia nėra nei vonios, nei šildymo, nei tinkamo įvažiavimo žmonėms su negalia. Visko trūksta. Jie su vyru gyvena viename kambaryje, tėvai su broliu – kitame. Miega ant čiužinių.
Kaime nėra nei ligoninės, nei vaistinės, tad prireikus vaistų reikia važiuoti apie 50 kilometrų į miestą. Tiesa, maisto, higienos priemonių atneša savanoriai. Laimei, Irinos vyras gavo darbą – įsidarbino kaime obuolių sulčių spaudykloje.
Irina pasakoja, kad turėjo mėgstamą užsiėmimą, kuris padėjo pragyventi, – buvo dekoratorė, siuvo žaisliukus, papuošimus iš tekstilės, puošė daiktus dekupažo technika. Tačiau kol galės tai daryti naujoje vietoje, reikės laiko. Ji dėkinga, kad labdaros organizacija „Ačiū, kad esi“ iš Lietuvos padeda artėti prie šio tikslo. Jos atstovai jau ne kartą lankėsi pas Iriną, atvežė elektrinę viryklę, šaldytuvą, skalbyklę ir siuvimo mašiną, kad ji galėtų siūti. Dabar moteris svajoja apie kompiuterį, į kurį sukeltų savo darbų nuotraukas. Irinos vizitinė kortelė – mieli nykštukai ilgom barzdom. Dabar moteris juos daro patriotinius – papuoštus su Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis.
Su Irina kalbėjomės internetu. Ji ne kartą per pokalbį braukė ašaras, dūsaudama rodė varganas namų sienas. „Gyvenome, kūrėme planus, per minutę viskas sugriuvo“, – graudinasi moteris. Dabar Irina galvoja tik kaip išgyventi. Iki kitos dienos. Ir iki karo pabaigos.
Emilija STONKUTĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
