Denisą Karačev dažnai galimą sutikti Lietuvoje. Vyras, judantis neįgaliojo vežimėliu, atvyksta pas mus, surenka suaukotą paramą ir nugabena ją į karščiausius Ukrainos taškus. Denisas sako, kad būtent karas sugrąžino jam reikalingumo jausmą, kurį buvo praradęs dėl ištikusios negalios.
Buvo nurašęs save
Denisas negali vaikščioti, nes neturi klubų sąnarių. Ukrainoje sąnario persodinimo operacijos brangiai kainuoja. Vieną kartą vyras surado pinigų operacijai, bet prieš porą metų susirgo koronavirusu ir organizmas pakeistus sąnarius atmetė. Tuomet daktarai juos išėmė, išvalė. Bet sąnariai toliau gedo, teko juos pašalinti. 2 metus nesikėlė iš lovos. Reikia pakartotinės operacijos, kuriai nėra nei pinigų, nei laiko.
Būdamas sveikas Denisas taisė automobilius, buvo degalinės direktorius. Kai nebegalėjo vaikščioti, vyras neteko visko – darbo, pajamų, nusisuko draugai ir mylima moteris. Jam teko atsisakyti aktyvaus gyvenimo būdo – mėgo keliauti, buvo baikeris, nardytojas. Vyras užsidarė namuose ir paniro į depresiją. „Kam reikalingas toks invalidas. Bijojau išeiti iš namų. Buvo baisu tie visi žvilgsniai“, – prisimena jis.
Denisas sako, kad jo gyvenimas pasikeitė prasidėjus karui – jis iš karto ėmėsi veiklos: kreipėsi į kariuomenę, kad jį priimtų kariauti. Nepriėmė. Tada nusprendė, kad gali prisidėti kitaip. „Pas mus bėda, karas. Reikia padėti. Reikia daryti viską – ir kas įmanoma, ir kas neįmanoma. Ką galiu, tą ir darau. Užmiršau, kas yra gėda“, – pasakoja Denisas.
Veža paramą į karščiausius taškus
„Turiu du padalinius, kur tarnauja mano draugai. Vienas prie Charkivo, kitas prie Sumų. Jiems reikia įvairių daiktų, pradedant mašinomis, baigiant buities daiktais. Tai, ko reikia, ir stengiuosi gauti, – sako D. Karačev. – Perku automobilius, priekabas, dronus, aprangą, termovizorius, dažniausiai grįžtu su dviem mašinom – vieną vairuoju, o kitą tempiu tvirta jungtimi. Pensija maža, pirmiausia reikia rasti finansavimą.“ Pirmą automobilį į Ukrainą jis atvežė jau kovo pradžioje. Iš visko nugabeno 17 mašinų, dar kažkiek motociklų.
Pasak Deniso, dabar, kai prasidėjo šalčiai, kariams labai sunku – siaučia peršalimo ligos, reikia vaistų, šiltų drabužių, miegmaišių. Elektros nėra, jie neturi kur pasišildyti maisto, įkrauti telefonų, kitų elektronikos prietaisų, o ir dronus reikia krauti. Tam būtini elektros generatoriai. „Ne pats sugalvoju, bet tariuosi su savo padaliniais, ko jiems labiausiai reikia. Mėnesiais kariai namuose nebūna. Reikia kuo labiau jiems palengvinti gyvenimą“, – pasakoja vyras.
Šie daiktai labai brangiai kainuoja, juos įsigyti ukrainiečiams padeda lietuviai. Daug perka Šurajevo fondas, prisideda verslininkai. Denisas – jungianti grandis tarp kariuomenės ir fondų. Važiuoja ne bet kur, o ten, kur jo laukia. Bet kas į karo zoną nepateks – reikia parodyti Krašto apsaugos ministerijos raštus, žinoti slaptažodžius. Jis gali išvykti iš Ukrainos, nes turi negalią.
Ukrainiečiai nusiteikę ryžtingai
Denisas pasakoja, kad šiuo metu Ukrainoje situacija nėra paprasta. Nuolat atjungia elektrą, kai kur iš viso jos nėra. „Vis tiek ir tose teritorijose yra žmonių, kurių niekaip iš ten neiškrapštysi. Ir vaikų, ir suaugusiųjų. Vyresni žmonės iš viso nenori važiuoti iš namų. Kariai jiems padeda produktais, parduotuvės nedirba. Nėra ir vandens“, – sako Denisas.
„Yra visko – ir korupcijos, ir daug problemų, bet yra pagrindinis tikslas – žmonės žino, kad turi nugalėti. Jie pavargo fiziškai, bet morališkai išliko tvirti – kuo labiau bombarduoja, tuo labiau žmonės reaguoja, aukoja pinigus“, – pasakoja vyras. Kariai po pusės metų karo lauke galėjo išeiti į rotaciją (mėnesiui pailsėti), bet niekas neišėjo. Maža to, ukrainiečiai nepraleidžia progos pajuokauti. Ir Denisas papasakoja anekdotą: 1961 metai. Užkarpatė. Gagarinas išskrido į kosmosą. Anūkas atbėga pas senelį ir sako: „Seneli, seneli, rusai į kosmosą išskrido.“ Senelis ir klausia: „Ką, visi?“ „Norėtųsi, kad taip dabar būtų“, – šypsosi Denisas.
Jis negaili karčių žodžių rusams: „Turtingiausia šalis, viską turi. Galėtų ramiai sau gyventi, bet visą laiką ėjo, grobė. Eina, žudo žmones – moteris, vaikus. Bombarduoja vaikų namus, ligonines. Ir tai 21 amžius. Kai bėgo iš Irpinės, į savo tankus sodino mūsų vaikus, kad nešaudytume. Jokio žmogiškumo. Net jų žmonos rėkia: „Grobk, vok“, mamos siunčia vaikus į karą.“ Pasak Deniso, sunkiausia žiūrėti į vaikus. Jie nieko nesupranta, žiūri ašarų pilnomis akytėmis: „Aš nenoriu, kad mūsų vaikai kariautų, dėl to turime laimėti.“
Brangiausia – gyvenimas
Nors vyras vyksta į karščiausius taškus, baimės nejaučia. „Ko man bijoti? Aš jau tiek mačiau...“ – sako Denisas.
Vyras neslepia, kad nuolat jaučia skausmą, geria vaistus. „Stengiuosi į tai nekreipti dėmesio, bet reikia dirbti, manęs ten laukia...“ – atvirauja jis.
Svarbiausia – kad gali padėti. Kai būna Lietuvoje, apsistoja Skuodo rajone, kur jį priima Ukrainą remiantys verslininkai. Vien iš ten iki Marijampolės – 4 valandos, 8-9 valandas praleidžia kelyje per Lenkiją. Daugiausiai laiko užtrunka muitinėje – ten galima prastovėti ir 12 valandų. Kelionėje būna, kad ir keletą parų iš mašinos neišlipa.
„Tikriausiai Dievas mane atvedė į Lietuvą. Čia žmonės labai padeda. Visi supranta, kad esame vienoje valtyje“, – svarsto Denisas. Jis pabrėžia, kad mūsų pagalba – labai svarbi, gali net išgelbėti gyvybes.
Vyras sako prasidėjus karui kitaip pradėjęs vertinti aplinką. „Brangiausia – gyvenimas. Viską galima nusipirkti – mašinas, butus, bet draugų, artimųjų nesugrąžinsi. Dabar Europoje brangi elektra. Taip, gaila. Bet svarbiausia – kai artimieji šypsosi, gyvi. To nesupratau, kol nesusidūriau su realybe“, – pokalbį baigia Denisas.
Emilija STONKUTĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
