Rita MOCKELIŪNIENĖ, Šakių r.

Ritos Mockeliūnienės nuotr., Šakių r.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Pusto vėjai aukštą kalną. Iš medžio gyvatos išblukusių spalvų. Iš lapų sausų, perdžiūvusių. Iš lapų, lietaus permerktų, sunkių. Iš putino karstelėjusių, iš saldžių it medus, iš kvepiančių šermukšnio uogų. Šalnos nucukruotų, bet vis dar raudoniu pro aplytą rytmečio langą prasisunkiančių. Lyg kokiu alyvos lašu prasismelkiančių. Lig pačios troškulio dagties.

Švytuoja žiemos laukymėj šakos. Išraiškingos, grafiškų linijų. Pumpurų vystyklus į tvirtus rietimus susukusios. Gyvasakiams nubudimo sakmę ošdamos. Išsisups, išsisiūbuos, išsilinguos, ištvinkčios. Aptils. Atvangos ištiktos į gruodo kelią atsišlies. Šešėliu kris ant šviesos ilgesio marių.

Ir išsilies baltuma. Ir mėtysis ja šiaurūnas po žemę, po dangų. Plakdamas, blaškydamas, mosikuodamas, sviesdamas. Mostai į vieškelius pasklis tamsos. Ir paliks jos mažiau, vis mažiau. Žydės dausos, žvaigždėmis nutaškytos. Skaisčiai žydės. Blykčios. Lyg nušveistas sidabro kryželis stiklinės vitrinos viršutinėj lentynoj. Nepasiekiamas, o visai čia pat. Tik atlošk galvą – pražys akys. Džiugesiu širdis patvins.

O kol įsigauna ramybės geismas ir laimės graudulys kol noksta, tegul daužosi vėjai į gruodžio kalną.

Iš būties spalvingos supiltas tegul sergi jis atsidavimo ir dosnumo aukurą. Tegul pilnatve dienas maitina. Ugnimi šventa sušildo tegul. Kai daliniesi, aukoji, dovanoji. Laiką. Žodį. Save.

Tebūnie gerumas ir meilė, atpildu grįžtantys, tau, žmogau.

Tebūnie.

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas