Vitalija LIŽAITIENĖ. Randas

Ritos Mockeliūnienės nuotr., Šakių r.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Tarp rankų traška alaus skar­dinė. Nesvarbu, kad depozitinė. Vaidotas spusteli ją dar smarkiau, viena aštri neapibrėžto geometrinio kūno detalė brūkšteli odą plona kraujo kreive. O pro terasos pinučius puikiai matyti, kaip jaunas vyras gretimame kieme tvarko automobilį, ruošiasi kažkur išvykti, kaip greta straksi mažas pagalbininkas, kaip kažką išėjusi laukan sako šviesiaplaukė moteris. „Greičiau išvažiuok, greičiau“, – be garso šnabžda Vaidoto lūpos. Blyški kraujo kreivė vingiuoja riešu žemyn, paliečia megztinio rankovę. Nuvalo ją paskubomis, nes girdi motinos žingsnius priebutyje.

– Jau vėsoka, eik vidun, – sako ji ir pastumia artyn neįgaliojo vežimėlį.

– Aš pats.

Atsisėda, važiuoja į vidų, o prieš akis – automobilį plaunantis vyras. Geriausias draugas Linas pas tėvus į kaimą atvyko prieš keletą dienų, bet aplankyti Vaidoto taip ir nerado laiko. „Dar vienas praradimas“, – atsidūsta po vakarienės.

Pastarieji metai buvo dosnūs praradimų. Pirmiausia avarija atėmė judėjimo laisvę. Medikai vis žadėjo – jei ne po šitos reabilitacijos, tai po kitos... nepraraskit vilties... tikėkit... Tik buvusiam tolimųjų reisų vairuotojui nuo to nebuvo geriau. Iš pradžių jis tikėjosi, po to bandė neprarasti vilties, tačiau likimas švystelėjo dar vieną praradimą – palikusi atsisveikinimo laišką, palengvėjusią banko sąskaitą ir pasiėmusi dvylikametį sūnų, į gretimą miestą išsikraustė žmona. „Pats suprask, tu jam padėti negalėsi sėdėdamas vežimėlyje. Šitaip bus geriau mums visiems“, – rašė, nors jis visai netikėjo tais nestipriais argumentais. Nujautė priežastį – kitas vyriškis, bet kovoti neketino. Grįžo į kaimą, pas tėvus. Iš pradžių paskambindavo draugai, bendradarbiai, vėliau telefonas vis ilgiau tylėdavo, galop vyriškis tik po keleto dienų pastebėdavo, kad šis išsikrovęs. Tėvas, nagingas stalius, kiek galėdamas pritaikė namus, mama stengėsi ne guosti, bet skatino kovoti, nepasiduoti. Tik jis pats, tarsi užsispyręs ožys, siuntė visus velniop ir vis dažniau įsitaisydavo terasoje su alaus skardine rankoje.

Netyčia dirsteli veidrodin. Ilgoki pasišiaušę plaukai, senokai skusta barzda, apsiblaususios, net spalvą praradusios akys... Ar tai aš? Ir vėl prieš akis tarsi šmėsteli geriausio draugo šešėlis – tvarkinga šukuosena, madingi marškiniai... Vaidotas netgi užuodžia švelnų jo brangių kvepalų aromatą... Nors realiai kvepia tik alumi...

– Tėti, – šūkteli. – Man reikėtų nusiprausti, nusiskusti ir apsikirpti.

– Gerai, – tėvas daug nesiginčija, prilaiko vežimėlį. Vaidotas remiasi į spintelę, dar kartą pažvelgia veidrodin, bando žengti žingsnį į šalį, bet pavojingai susvyruoja.

Antras bandymas sėkmingesnis, jis nusikabina rankšluostį...

Po valandos veidrodis rodo kito žmogaus veidą – šviesesnį, be barzdos, ant kaktos dar krenta neklusnių plaukų sruoga... Pagaliau sugrįžta jo skruostų duobutės...

– Neblogai, Vaidotai, – pagiria mama. – Tik žinok, kad kantrybės reikia daug.

– Žinau, – atsako ir dar gerą pusvalandį savo kambaryje prakaituoja kilnodamas svarmenis.

Bemiegė naktis išsikrausto kitur, užleisdama vietą ramiam, giliam pavargusio žmogaus miegui. Rytą jis pabunda vėlokai, jausdamas malonų raumenų skausmą. Terasoje šaiposi saulė, atsispindėdama transformuotoje alaus skardinėje. Vaidotas ją švysteli šiukšlinėn. „Prarandu dešimt centų“, – šypteli mintyse ir ruošiasi atsiversti kompiuterį, kai staiga jų kieme suburzgia ir greit nutyla geriausio draugo automobilis.

– Sveikas, Vaidai, – ranką tiesia Linas, o greta jo stovi gerą pusmetį nematytas sūnus.

– Labas, tėte, pasiilgau tavęs, – berniukas tuoj pat įsitaiso greta.

Linas nelaukia, pasakoja toliau, tarsi jausdamas, kad tolimos miglotos draugo svajonės pamažu gali virsti realybe.

– Tavęs laukia reabilitacija Švedijoj, tikiuosi, ji bus sėkminga. Jeigu sulauktume palankaus teismo sprendimo, galbūt sūnus galėtų visą laiką gyventi su tavimi. Jei šis variantas nepavyks, viską padarysiu, kad judu galėtumėte matytis...

– Tėti, yra facebook’as, galėtume kasdien bendrauti, pasidalintume nuotraukomis, tu nebūtum vienišas, susirastum draugų, – jis girdi nekantrų sūnaus balsą ir mato šviečiančias akis. – Juk tu viską gali, tėti...

Vaidotui sunku patikėti ir savo akimis, ir ausimis. Jo vieniša, užsispyrusi realybė pamažu traukiasi, tolsta, užleisdama vietą žodžiams, šypsenai, norui būti tarp žmonių, lengvam vėjo dvelkimui ir netgi ryškiai kaip niekada saulei. Akimirką jis mano sap­nuojantis, tačiau nejučia riešu brūkšteli stalo kampą ir akys užkliūva už plonyčio rando kreivės. „Ne, nesapnuoju“, – galop patiki tuo, kas vyksta iš tikrųjų.

– Ačiū tau, Linai, – vyriškai spusteli dešinę.

– Vaidotai, gyvenimas dažniausiai duoda ne tai, ko mes norime, o tai, ko reikia. Sunku susitaikyti, norisi maištauti, kartais jautiesi nusivylęs ir pralaimėjęs, tačiau visada yra prasmė gyventi dėl tų žmonių, kurie tave myli.

-----------------------------------

Daugiau nei po metų ralio „Aplink Lietuvą“ vicečempionas Vaidotas vėl prisiminė draugo žodžius ir šyptelėjęs pagalvojo – gyvenimas dosnus... Visai netyčia akys slystelėjo tik jam vienam tematoma plonute balta linija. „Tik randas beliko, – pagalvojo fotografuodamasis su sūnumi. – Ir gerai, kad tik randas“...

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas