Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Tu ateik
Tu ateik, kada obelys baltos
Savo žiedlapius bers ant takų.
Tu ateik iš vaikystės pasaulio,
Iš baltų kūdikystės sapnų.
Tu ateik per žaliuojantį lauką
Su papievių ramunėm baltom
Ir atneški jaunystės paveikslą,
Nutapytą gražiausiom spalvom.
Tu ateik, kai nukris medžių lapai,
Kai į širdį ruduo pasibels.
Tu ateiki, nes laukiu kas rytą
Prie pageltusios sodo obels,
Tu ateiki per girgždantį sniegą,
Baltą šerkšną paberk ant plaukų.
Tu ateiki, kai žemė dar miega,
O aplinkui tylu ir ramu.
Tu ateik, tu ateik – nevėluoki,
Nes labai pasiilgus esu.
Užliūliuosiu tave, užliūliuosiu
Dainomis iš jaunystės dienų
Kaip norėčiau...
Kaip norėčiau sugrįžt į vaikystę,
Pabraidyt žalių pievų rasom,
Bet vaikystė su vėjais nubėgo,
Pasipuošus kasom geltonom.
Nukvatojo kvatoklė jaunystė,
Nusinešus gražiausius metus.
Tiktai paukščiai pavasarį grįžta,
O jaunystė pamiršo takus.
Sena svirtis prie šulinio mena
Išdainuotas gražiausias dainas.
Tu, paėmęs armoniką seną,
Man priminki jaunystės dienas.
Išeisime
Išeisime po du,
Išeisime po vieną.
Išeisim vasarą,
Speiguotą žiemą.
Išeisim vakarą
Ar šviesią dieną.
Išeisime po du,
Išeisime po vieną.
Šiandieną einu aš,
Rytoj gal tu išeisi,
Poryt gal eisime
Abu kartu?
Tačiau išeisim
Vieną kartą –
Šiandieną aš,
Rytoj gal tu?
Paliksim viską,
Ką mylėjom.
Ką nuskriaudėm
Ir ko gailėjom.
Ką garbinom,
Kam pavydėjom.
Paliksim viską,
Ką turėjom.
