Elena GRINCEVIČIENĖ, Panevėžys

Sigitos Letkauskaitės nuotr.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Atminimų pinklėse

***
Mėnulio pilnaty
pabučiuosiu nesamą slenksčio akmenį,
paglostysiu menamą šiltą sienojų,
praversiu girgždančias namo duris
ir pateksiu į vaikystės rojų,
kur laikrodžio gegutė
kukavo laimingas valandas,
                    kol po likimo saule
                    tapau mėnulio įkaite.

 

***
Kažkas velkas per rupų žvyrą
ir negali surasti kelio,
o mums gera, nes žodžiai byra
tarsi lapai, kai vėjas kelia

rudeninę ir žvarbią puotą.
O aplinkui – geltona, žalia...
Ką, sakyki, Tau dovanoti,
kad nuplauktų audra pro šalį?

Kokią gėlę šiandien nupirkti,
kad žydėtų ir nenuvystų?
Kažkur kaime vėl girgžda svirtis.
Noris liepą lyg vaiką vystyt,

kad vešėtų, šalnų nebotų,
nebijotų rudenių vėtrų.
Kokį džiaugsmą Tau dovanoti,
neramioji balta žuvėdra?

 

***
Kas ištarė taip tyliai
švelnutį, trumpą ,,ačiū“?
Atodūsį tą gilų
širdis sugėrė. Sočiai

pavasario, kai čiulba
į širdį vyturys,
kai baltojo tyrumo
dangus atsiųs. Ir kris

grakštus, trumputis ,,ačiū“.
(Jo aurą vėl jaučiu).
Smagu ilgėtis žiemą
pavasario svečių.

 

***
Susikibusios už rankų
ėjome per aštrų stiklą,
siauras išminties takelis
vedė į jausmų mokyklą.
Aižėjo po kojom šukės.
(O gal metų baigės dienos?)
O kažkur širdies kamputy
skleidėsi žiedai purienos.
Ir ne ledo mindėm plutą –
deimantais byrėjo gruodas,
saulės žiro kibirkštėlės
į taurių jausmų aruodus.

 

***
Žemiau nulio – tiktai du
ir prisvilus košė
rūksta, dvokia. O mudu
springstam atsilošę

nuo juokų ir nuo šnekos.
Susitiksim veikiai.
Ką lemtis vėl sugalvos?
Kokio pokšto reikia,

kad pralinksmintų vėl mus?
Kiek turėtų būti
minus minus. O gal plius?
Šliukštelkim truputį,

vandenėlio, nes antai,
vėl prisvilo košė,
kol šnekėjomės rimtai.
Springom atsilošę.

 

***
Lyg suodinas, patižęs juodas ledas
krūtinę užgulė vienatvė slogučiu.
Kažkur pasaulyje vis vyksta, dedas,
o aš imu ragelį ir kviečiu

į miestą, ten, prie muzikos šventovės.
Čionai dainuos poeto išmintis.
Jaučiu, kažkas šiandien tarp mūsų stovi.
O muzika ten šniokščia kaip liūtis

iš tolimo, iš svetimojo krašto –
kita melodija ir svetima kalba.
Prigęsta balsas, greitai šnekos mąžta.
Tik širdyje vis skamba ,,Lie-tu-va...“

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas