Laikysiu Tave už rankos, nepaisant atstumų

Kastyčio Turevičiaus nuotr.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Nijolė KVIETKAUSKĖ pristato Birutės Jonelienės SMS romaną „Laikysiu Tave už rankos“

Ant balto smėlio, ant molio lentelės, ant ploniausio papiruso, ant beržo tošies vos tik atsirado raštas, žmonės pradėjo bendrauti laiškais: ne tik perduoti žinias, bet ir reikšti jausmus. Šiuos laiškus nešė pasiuntiniai, skraidino balandžiai, vežė pašto karietos, gabeno automobiliai, orlaiviai. Kiek ilgesio, meilės, vilties žodžių visais amžiais skrisdavo per atstumą pas Tą, kam buvo skirti... Technikos amžiuje nyksta epistolinis žanras, jį pakeičia elektroniniai laiškai, SMS. Tik jausmai neišnyksta, nors jų išraiška kita.

Tokia įžanga pradedamas ištikimos „Bičiulystės“ skaitytojos Birutės Jonelienės romanas „Laikysiu Tave už rankos“, parašytas trumpųjų telefono žinučių (SMS) forma. Autorė teigia pasidomėjusi, kad toks žanras yra dar labai naujas. Anot jos, pirmasis SMS romanas išleistas Suomijoje 2007 metais: rašytojas Jano Luntiano 300 puslapių (apie 1000 žinučių) knygoje draugams ir artimiesiems žinutėmis perduoda kelionės po Europą įspūdžius. Lietuvoje panašus būtų tik Tomo Staniulio 30 žinučių romanas telefone. Tačiau daugelio mūsų telefonuose, anot autorės, galėtų būti ne tik 30, bet kur kas daugiau žinučių, tad tokių „romanų“ rastume ne vieną ir ne du.

Taigi B. Jonelienei gimė idėja pabandyti panašiu būdu parašyti, kaip ji teigia, nesudėtingo siužeto, nedidelės apimties kūrinuką. Ir reikia pripažinti, kad pavyko puikiai. Iš trumpų žinučių susidėlioja dramatiška dviejų žmonių – Eglės ir Andriaus – pažinties bei romantiškos meilės istorija. Abu jie gyvenimo vėtyti ir mėtyti: Eglė užauginusi dukrą, retsykiais prižiūri anūkus, Andrius – smulkusis ūkininkas, turintis pasirūpinti senais tėvais. Abudu veikėjus suveda onkologinė liga: jai pažintis prasideda paskutinę sanatorijoje dieną, jam – pačią pirmąją. Lieka tik SMS žinutės. Gija, nusidriekusi kelerius metus į ateitį, į neišvengiamą vieno iš jų mirtį. Kaip leitmotyvas vis nuskamba tikėjimas, kad reikia džiaugtis tomis progomis, kurias gyvenimas dar suteikė. „Labas rytas“, „Labanakt“, „Šviesių Tau sapnų, mieloji“, „Eglele“...

Labas rytas. Sveikinu su pirmuoju sniegu – pažvelk pro langą – taip šviesu ir balta. Tegul ta šviesa tau suteikia vilties. Laikykis. Nepamiršk – laikau Tave už rankos.

Siuntėjas: Eglė

2010.11.20 07.45.18

Rodos, tokie paprasti žodžiai, bet skaitydamas supranti, kokie jie svarbūs kiek­vienam. Kaip svarbu žinoti, kad yra žmogus, kuriam rūpi tu ir tavo kasdiena, galbūt paženklinta rimtos ligos. Eglės gyvenimui autorė dėmesio skiria tarsi daugiau – tarp jos ir Andriaus žinučių įsiterpia Eglės bičiulės ir, neabejotinai, patikėtinės Almyros SMS komentarai. Daugiau sužinome ir apie Eglės šeimą: yra dukra, vyras. Su juo santykiai jau seniai atšalę, galiausiai vyras lieka Airijoje su kita moterimi, tačiau Eglė ir tai priima be pykčio, gal tik su šviesiu grauduliu: nutiko kaip nutiko, toks gyvenimas. Taigi Andriaus buvimas teikia jai stiprybės. Juos sieja ne tik liga, bet ir panašūs pomėgiai, polinkis į meną (Eglė labiau linkusi į žodžio meną, Andrius rašo, kad laisvalaikiu drožinėja), filosofinis žvilgsnis į pasaulį.

Eglė – mokytoja, tad daug skaito, gyvena tarp knygų, todėl dažnai žinute Andriui atskrieja kokia nors svarbi citata, sentencija: Pasaulyje mums skirta tiek daug. Tik turėkime akis tai pamatyti, širdį – pamilti ir rankas – viską apglėbti (Liusi Mod Mongowen); Neskubėk. Nesirūpink. Čia esi tik trumpam. Tad būtinai stabtelk pauostyti gėlių. (Valteris Hagenas); Vaistais galime išgydyti fizinę negalią. Tačiau vienintelis vaistas nuo vienatvės, sielvarto ir beviltiškumo yra meilė. Pasaulyje daug mirštančių dėl duonos kąsnio, bet dar daugiau – dėl trupučio meilės (Motina Teresė) ir kt.

Galbūt ką nors nustebins, kad šie, tokie artimi dvasiškai, žmonės kelerius metus nuo pirmojo ir paskutiniojo susitikimo bendrauja tik SMS ir ne tik nesusitinka, bet ir neskambina vienas kitam. Galbūt pokalbių telefonu būta, gal jie tiesiog liko už romano ribų?.. Jiedu netgi vienas kito adreso nežino, nes po pusmečio, bendravimui netikėtai nutrūkus, Eglė nežino, kur Andriaus ieškoti. Vienintelis ryšys lieka jos sapnai, iš kurių Eglė nujaučia: dar ne pabaiga, Andrius gyvas, tik negali susisiekti. Jo pažadas kalėdiniu laikotarpiu atvykti tarsi pakimba ore. Tiesa, Andrius po kelerių metų atsiranda, laimei, senoje užrašų knygelėje radęs Eglės telefono numerį. Rašo SMS. Nors skaitytojui vėlgi sukirba mintis – o kodėl nepaskambina?.. O gal skambinti po tiek laiko drovu, nedrąsu? Juk nežinia, kaip galėjo pasikeisti mylėtos ir tebemylimos moters gyvenimas. Gal jos netgi nebėra. Taigi ieškantiems logikos realistams tenka priminti: romantika dažnai būna nelogiška. Ir galbūt gražiausia – išlaikant atstumą, kuris jausmų nenužudo, o tik dar labiau pakursto.

Autorė, užbėgdama už akių klausimams, kiek romane autobiografiškumo, „Bičiulystei“ paaiškina: Visada būna klausiama, ar kūrinyje nėra biografinių detalių. Tai iškart pasakysiu, kad daug metų bendraudama su panašaus likimo draugais ir draugėmis, daug palaikymo, padrąsinimo žodžių esu išsiuntinėjusi. Kai pritrūksta savų žodžių, ieškai žymių žmonių minčių, kurios, be abejo, visada svaresnės, gilesnės ir labiau įtikinančios. Norėjosi bent dalį tokių posakių surinkti į vieną vietą, kad skaitytojas galbūt atrastų tą sau artimą, tuo metu reikalingą mintį. Brangieji, mes visi esame stiprūs, tik visada laikykimės už rankų.

Rašydama B. Jonelienė stengėsi, kad romane nebūtų žinutėms būdingo žargono, trumpinių. Juk visas mintis galima perduoti sklandžia lietuviška kalba. Tuo labiau kad jau senokai telefonuose yra visi lietuvių kalbai reikalingi ženklai. Išties skaityti šį romaną – vienas malonumas, net jei laimingos pabaigos nėra. Tačiau argi tikrai nėra, jei meilė stipresnė už mirtį?..

Nijolė KVIETKAUSKĖ

 

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas