Vėjas drasko nuo medžių paskutinius lapus. Norėtų Onutė paklausti dukters: „Kokia diena šiandien? Kurie metai?“ Bet išdžiūvusi ir sustingusi burna neprataria nė žodžio.
Palinksta dukra prie Onutės ir švelniu balsu tyliai paklausia: „Mamukai, gal gerti nori?“ – „Noriu. Dar ir kaip noriu...“ – bet pasakyti niekaip neišeina. Dukra, tartum suprasdama, bruka šaukštelį su vandeniu. Onutė springsta, godžiai stengdamasi nuryti kiekvieną lašelį. Kūnas visai jau neklauso. „Kaip norėčiau pasakyti, kad dar nenoriu pas tėvelius, brolius ir seses išeiti. Dar taip norisi pasidžiaugti pavasario saulės spinduliais. Bet pavasario jau nebesulauksiu“, – mintyse žodžius dėlioja moteris. Ir nugrimzta į prisiminimus.
...buvau antras vaikas šeimoje, tad teko prisiimti mamos vaidmenį. Mezgiau jaunesniesiems kojines, audžiau audinius sijonams, siuvau krepšelius mokyklai su sesių vardais. Pykau, kai rasdavau savo vargą numestą kampe, purviną ir dažnai su skyle.
Tris kilometrus pėsčiomis iš mokyklos kulniuodamos sesės visko prisigalvodavo. Ir per kaimyno tvorą į sodą, kur augo alyvinė obelis, vedanti sultingus obuolius, perlipdavo. O jau Rainių slyvų skanumas! Dar ir dabar tą skonį jaučiu burnoje.
Nežinau, kas mano galvoje dėjosi, bet vadovavau šeimoje visiems, net ir motulei. Visada pavydėjau kaimynams Šeštakauskams – jie gyveno pasiturimai ir vaikų tik du teturėjo. O pas mus, be manęs, visi rankų pirštai užsilenkia brolius ir seses beskaičiuojant. Jų ir ūkis buvo tvarkingesnis, ir vaismedžių daugiau prisodinta, ir bičių avilių net trys sode stovėjo.
Su mintimi, kad ir mes galime geriau gyventi, ir kėliau, ir guliau. Dalinau duonos riekes visiems po lygiai. Mama pykdavo, kad normuoju ir duonelę, kurią ji mokėjo skaniai iškepti. Bet aš vis kartodavau, kad turime gyventi geriau, kaip kaimynai, o tam reikia taupyti. Mamytė nusijuokdavo, numodavo ranka ir daugiau nieko nesakydavo. O aš vis auklėjau brolius ir seses, o kai neklausydavo – beržinės košes įkrėsdavau.
Nors ir kaip stengiausi, nieko man neišėjo. Kai pradėjau lankytis vakaruškose, buvau pasipūtusi, išdidi ir sakydavau: „Jau aš tai tik po šliūbo, su Dievo palaimintu vyru bučiuosiuos.“ Kaimo vyrai tai girdėdami tik juokėsi, o ūkininko Prano sūnus Jokūbas garsiai kvatodamas sakydavo: „Ubagė, kumečio merga, dar, matai, moka ir nosį riesti.“ Tik kad ji nelabai rietėsi. Nosį paveldėjau iš savo senelio (iš mamytės pusės). Ji buvo kumpa ir visai ne riesta.
Vieną kartą bernai sutarė prie daržinės palaukti manęs grįžtančios iš gegužinės. Tos nakties niekada nepamiršiu, nors niekam apie tai nepasakojau, ir mano skriaudikas nesigyrė. Bernai laikė, o jis mane bučiavo ir mylėjo. Šiurkščiai ir žiauriai. Po tos nakties mano orumo ir išdidumo neliko nė lašelio. Vis sukau galvą, kur pasiprašius į mergas, kad toli nuo namų būčiau, kad tos gėdos niekas nežinotų. Nustojau vaikščioti į kaimo jaunimo susibūrimus, man atrodė, kad visi apie tai žino.
O kad tuo būtų pasibaigę... Po kelių mėnesių pajutau, kad su mano kūnu kažkas darosi, vis dažniau svaigsta galva ir rytais pykina. Dar po kelių mėnesių pradėjau pilnėti, o mano viduriuose kažkas vis sujudėdavo. Nemokyti buvom, tai ir nesupratau, kad po širdimi naują gyvybę nešioju. Mama, likusi viena su pulku vaikų, irgi nepamatė, kad aš jau nebe ta Onutė.
Vieną vakarą taip skausmas vidurius suspaudė, kad pradėjau prašytis Dievo ir visų šventųjų pagalbos. Tada ir pamatė mamytė, kad gimdau. Nebuvo kada nei bartis, nei guosti. Pasiuntusi brolį pas pribuvėją, ėmėsi kaisti vandenį, plėšė mano austus rankšluosčius ir meldėsi, kad tik viskas būtų gerai. Dievas pasigailėjo manęs, o gal namiškių, nes jie visą tą laiką, kol aš gimdžiau, garsiai kalbėjo rožinį. Ir dabar jis man skamba ausyse. Gal dėl to aš nemėgstu kalbėti rožinio ir dabar visai nenoriu jo girdėti.
Gimė nuostabaus grožio dukra Elytė. Visi apžiūrinėjo ir gyrė, kad tikra princesė. O man norėjosi, kad ji visiems laikams pradingtų. Ne taip aš norėjau sudėlioti savo gyvenimo knygą. Nuo tos dienos galvoje sukosi tik viena mintis: kaip ištekėti ir atsikratyti dukros. Gal taip ir būčiau padariusi, tik mama vis kartojo: nebandyk atsikratyti vaiku. Jei taip padarysi, tau namų durys užsidarys amžiams. Gera, bet kartu ir griežta buvo mama, ką pasakydavo – visada ištesėdavo. Gal dėl to ir pasilikau Elytę.
Visur išsibasčiau su glėbiu rankose, net Karaliaučių pasiekiau. Ir vyrą susiradau. Sužinojau, kad Stepas ieško sau pačios ir panaudojau visus kerus, kiek tik tada žinojau. Ilgai nelaukę atšventėm vestuves ir už pasogai gautus pinigus nusipirkom lūšnelę netoli mano brolio.
Aš džiaugiausi, kad brolis netoli, jei kokios bėdos ar, neduok Dieve, kumščiais išrinktasis ims mosikuoti. Jaunimas kalbėjo, kad jis savo kaime mušeika buvęs, ne vienam bernui dantis paskaičiavęs ir praretinęs. O ir brolienė jau našlavo pirmo vyro, todėl puikiai suprato, kaip sunku vienai su vaiku ir kaip reikia namuose gaspadoriaus.
Visko buvo Onutės gyvenime, ne auksinio būta Stepo. O ir pati aikštingo būdo buvo, vis pyko ant gyvenimo, kad ne taip susiklostė.
Nors ir kaip nekentė ir nemylėjo ji savo vyro, gyvenimas tekėjo sava vaga ir po kelerių metų gimė sūnus Mikas. Oi, kaip juo didžiavosi. „Jau jis tai neparneš sermėgoj jokio benkarto“, – guodėsi vakarais Onutė. Mikas augo lepinamas ir mylimas. Net per daug. Viso to pasekmės – girtuoklio gyvenimas. Kad ir kaip stengėsi padėti atsistoti ant kojų savo mylimam sūneliui, jis vis labiau ir dažniau gerdavo, niekur nedirbo. Jiedu su vyru, pardavę kaime namus, net miestan persikėlė, manydami, kad čia daugiau darbų, žmonės nepažįstami, nebus su kuo stikliuko kiloti. Niekas nepadėjo. O mirus Stepui sūnus visai padūko, kėlė prieš motiną ranką, iš gavusios pensiją paskutinius pinigus atimdavo. Neiškentusi sūnaus smurto, nupirko jam namelį kaime. Sakė: „Gyvenk vienas, kaip nori. Pats sau būsi gaspadorius.“ Pragėrė Mikas ir tą namelį. Onutė dabar jau net nežino, kur jos mylimas sūnelis. O keisčiausia, kad dėl visų nelaimių pyksta tik ant vieno žmogaus – dukros: kodėl ji nesuieško brolio, kodėl neatveda jo pas mamą?
Ką bedarytų, kaip beprižiūrėtų Elytė mamą, vis negerai ir negerai. „Taip ir numirsiu neatleidusi kaimo bernams už išniekinimą, – mintys neduoda Onutei ramybės. – Ir kodėl dukra turėjo būti tokia panaši į tą nelemtą prievartautoją? Kad visą gyvenimą nepamirščiau tos nakties?“
Elytė globoja, maudo, maitina bejėgę motiną. Atrodytų, reikėtų tik džiaugtis, kad tokią gerą dukrą turi. Bet ji tik lydi akimis kiekvieną Elytės žingsnį, o galvoje – vienintelė mintis: „Tu neturėjai gimti. Mano gyvenimo knyga turėjo būti kitokia.“ Bet sukaustytas kūnas jau nieko nepasako. Gal ir gerai, kam skaudinti dukrą, juk protu suvokia, jog ne ji kalta, bet širdis diktuoja savo...
„Kaži, koks dabar metų laikas? – pagalvojo Onutė. – Norėčiau išeiti rudenį, kai visa gamta užmiega. Ir aš užmerkčiau akis ir iškeliaučiau.“ Netikėtai Onutė nugirdo dukros pokalbį. „Ruduo, šalta, medžiai jau nuogi“, – pasakojo ji kažkam telefonu. „Reiškia, jau ir man laikas, – atsiduso Onutė ir užsimerkė. – Sudie. Išeinu. Gal ten manęs laukia kitoks – išsvajotas ir lauktas gyvenimas...“
Vilija VILKELIENĖ
Kalvarija
