Vytautas VITKŪNAS, Vilnius

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos                                        

Alkana širdis

Ir mano širdis mylėjo –
Kaip tūkstančiai žemės širdžių,
Kai vakaras miesto alėjom
Praeidavo vėl iš pradžių.

Ir mano širdis ilgėjos
Kažko nuostabaus ir brangaus.
Kieme švietė klevas rugsėjį
Ir saulė iš aukšto dangaus.

Ir mano širdis kentėjo –
Kaip širdys daugybės kitų.
Klajojame lyg odisėjai
Ieškodami aukso krantų.

Ir mano širdis pavargo
Mylėti. Atrodo, gana.
Ji visą gyvenimą sergi,
Bet meilės dar vis alkana.

 

Aš priimu kaip dovaną

Aš priimu kaip dovaną
    šį vakarą, šią vėsią naktį,
    būsimąjį rytą, dieną.
    Žinau, tu skeptikė ir netiki,
    kad galva galima pramušti sieną.

Aš priimu kaip dovaną
    artėjančios žiemos baltumą,
    metus, atbėgančius į erdvų glėbį.
    Tegu susirenka draugai po vieną ir kartu man
    padėti, gal patarti ar palėbauti.

Aš priimu kaip dovaną
    vaiskios nakties preliudą;
    ta muzika – praskaidrina ji sielą.
    Kaip gera, kad rimtis lig ryto budi
    iki žvaigždžių svajonę mūs iškėlusi.

 

Mano dovana tau

Gražią rudenio pasaką tau dovanosiu.
Gal tu ją prisiminsi ilgai?
Stoviu aš po lapus mesti baigiančiu uosiu, –
Jie plazdena ir sklendžia lengvai kaip drugiai.

O toliau ant kalvos aukštos pušys siūruoja.
Pučia silpnas vėjelis kažkur iš pietų.
Mes abu tartum seno romano herojai,
Palikuonys gyvenusių šičia tautų.

Nežinau, ar patiks šis liūdnokas motyvas?
Gal atrodys minoro truputį per daug?
Nesakyki tiktai, kad ruduo per ankstyvas,
Ir nekeiki pravirkstančio žemo dangaus.

Ieškau žodžių švelnių, o tie metai vis bėga, –
Jie nusineša mūsų gražiausias dienas.
Buvom stiprūs kadaise, dabar jau paliegę,
Su likimo įdeginta skausmo žyme.

 

Muzika

Armonika vis grojo senas muzikantas.
Nuo šokio rankos net suprakaitavo.
Žmonių veiduos ir nuostaba, ir džiaugsmas.
Pradėjo šokti miesto gatvės, aikštės,
Ir žemė sukosi visa be galo.
Kartu su ja – brangi gimtinė mano.
Girdėjo muziką šilai, nutįsę juosta,
Ir žemuogės nuraudusios, avietės drovios.
Ji pasiekė kraštus pačius toliausius –
Nubėgo vasaros laukais, ją plukdė upės.
Nuvilnijo saulėlydžio ji varsom.
Tą vakarą jau miego niekas nenorėjo.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas