Danutė MAŽEIKIENĖ, Rokiškis

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Šiandien ruduo

Šiandien ruduo.
Vėl ruduo, tas nelauktas ruduo...
Lauko takeliais, upeliais srovena vanduo.
O, kaip gerai,
Kad ne ašaros tai, tik lietus
Plaka, mazgoja prabėgančių metų skutus.

Šiandien ruduo.
Dar ruduo – bet ateis ir žiema,
Švytinčia šerkšno skraiste pasipuošus dama.
Grįš ir pavasaris,
Pilnas aistros atviros,
Žino jisai, kad be meilės nėr laimės tikros.

Laukia ir vasara dar
Linaplaukė, kaitri,
Žemė žaliuos ir žydės išmintinga, kantri.
Laikas be gailesčio
Ilgins ir trumpins metus...
--- --- --- --- --- --- ---
Šiandien ruduo, už langų tyliai šnara lietus.

 

Abejingumas

Nakties darganota sermėga,
Gėla, tartum eitum stiklais.
Mėnulis vis bėga ir bėga
Tamsiais debesų vystyklais.

Ir nieko nepaveja, nieko,
Kaip tu, geras žodi, kaip tu.
Kaip pėdsakai kraujo ant sniego,
Kaip auros bažnyčių šventų.

Ar nieko gražesnio po saule –
Tik aukso dilgus žvilgesys?
Nejau išprotėjo pasaulis,
Kas šauksmą širdies išklausys?

Ta abejingumo sermėga,
Ėjimas – tarytum stiklais.
Nubėga šešėliai, nubėga
Vilčių vasarojais aklais...

 

Likimas

Keistas tas
Mūsų pasaulis,
Mes – vabalėliai jame...
Daug, regis,
Džiaugsmo po saule,
Maža žmogaus likime.

Laukiau,
Tikėjau, ilgėjaus,
Kol vienąsyk pamačiau –
Nieko neliko,
Tik vėjas,
Tik rudenėja greičiau...

Ryto aušroj
Dega klevas,
Šildosi saulė vėsi.
Toks
Nepamainomai savas,
Mano likime, esi...

 

Meilės liepsnele

Nieko taip nereikia, kaip gerumo.
Meilės tos – kasdienės ir šventos.
Gėrio niekada per daug nebūna,
Niekas jo šioj žemėj neatstos.

Būna – žemė veriasi po kojom,
Nepasiekiami jokie krantai...
Dūžta viltys – nebesidėlioja,
Viskas vien skeveldros apskritai.

Graužia, neapleidžia mintys juodos,
Palaužtam nelengva atsitiest –
Nieko taip nereikia, kaip paguodos,
Gero žodžio, draugiško peties.

Laimė – ir dienų šių beprotybėj
Dar gyva gerumo dovana.
Žmonės žvaigždėmis vaiskiom sužibę
Kaip visi. Tik širdimi pilna.

Ypatingas jų širdžių degimas
Iki ašarų sūrių saldus.
Dvasios spinduliavime užgimęs,
Tirpdantis viduržiemio ledus.

Eidami žeme jie skleidžia šviesą.
Tiesia ranką. Atveria akis.
Kelyje, kurį gerumas tiesia,
Žmonija tikrai atsilaikys.

Nieko taip nereikia, kaip gerumo.
Tai Kūrėjo mums duota galia.
Tad nebūkim tik srovelė dūmo –
Sušvytėkim MEILĖS liepsnele.

 

Be savęs

Geriau būčiau savęs nesutikus,
Nesibarusi su savimi,
Neieškojus, neverkus, nepykus,
Neliepsnojus skaudžia ugnimi...

Geriau būčiau praėjus pro šalį,
Nepažinus savęs vienišos,
Kam gi praskleidžiau juodą vualį,
Kam reikėjo tos laimės klišos?

Gal turėčiau, ko dar neturėjus,
Be kančios, be žaizdų, be randų,
Pasivaikščioti žemėn atėjus
Be savęs, be širdies, be klaidų...

 

Jau niekada

Regi,
Kaip rudenio vualis
Širmėja nuo pirmų šalnų.
O, laike, laike visagalis,
Su sauja metų pelenų.

Ir tuos
Bemat išpusto vėjai –
Pasiekimus ir troškimus,
Iliuzijas, kuriom tikėjai,
Atradimus, praradimus.

Jau niekada
Nebepaliesi,
Neapkabinsi vėl nūnai,
Tų, kurių taip dažnai ilgiesi –
Pilna širdis, tušti delnai...

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt