Vitalija LIŽAITIENĖ. Laimė keliauja tyliai

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Mikroschema paini. Justas pakelia akis nuo kompiuterio ekrano. Dar pusvalandis, gal daugiau, ir pirmieji aptingę saulės spinduliai įsigaus pro pusiau nuleistas žaliuzes. Jis tikisi, kad galbūt šviesos energija bus ta jungiamoji grandis tarp kantrybės, užsispyrimo ir sėkmės, kad būtent ji padės įveikti nebaigtą darbą, o kol kas anapusinis pasaulis dar snaudžia, minkštai vartosi lengvo rūko pataluos. Tik akvariume jau vyksta veiksmas. Tarp žolių nardo deimantinių neonų grupelė, šmirinėja aktyviosios gupijos, tai šen, tai ten blyksi laimę nešančių – tuo tikėjo kinų imperatoriai – auksinių žuvelių pelekai.

Miestelio gatvė dar žiovauja. Ja čiūžteli pirmasis automobilis. Praeis dar šiek tiek laiko ir nedidelę prie kepyklos esančią bandelių krautuvėlę atrakins jaunas pardavėjas, atostogaujančią mamą pavaduojantis vaikinas. Jis išneš staliukus, išskleis skėčius ir Justas visą dieną galės stebėti, kaip monotoniškai sukasi gyvenimo ratas – visai kaip kažkada populiarioje TV žvaigždės Oprah Winfrey laidoje, kurią nuolat pertraukdavo traškučių reklamos.

Justas šiek tiek pavydi tam vaikinukui. Ne kantrybės, nors kartais pastebi, kad santykiai su įnoringesniais klientais jį vargina, ne ramios reakcijos bet kokioje situacijoje, ne jaunystės, kuri pilna atradimo džiaugsmo ar painiai susiraizgiusių klystkelių. Kartais norėtų jį padrąsinti, kartais – paguosti, kartais tiesiog tik stebi ir prisimena save prieš keletą metų... O pavydi vieno vakaro. Tąkart po tvankios dienos pavakarė nusisvaidė žaibais, nusitrankė perkūnijomis ir nulijo smarkiu lietumi. Vaikinas po darbo nešėsi batus rankoje, jo pavargusios kojos jautė tikrą palaimą, betaškydamos šiltą balų vandenį. „Tai būtų pati nuostabiausia šventė, – tada pagalvojo Justas – eiti basomis po lietaus... Jos neatstotų nei aukščiausi planetos apdovanojimai, nei kiek­vienos dienos darbų ataskaitose sėkmingai surikiuoti pliusai.

Anapus lango įvyksta sprogimas – teka ryški, raudona saulė, kyla link senamiesčio medinukų gatvelės, netrukus ji keliaus virš vandentiekio bokšto. Jis net nepajunta, kaip prieina žmona, artyn pristumia neįgaliojo vežimėlį, uždeda rankas ant pečių:

– Tu vėl nemiegojai visą naktį, – taria lengvai priekaištaudama ir palinksta prie veido.

– Nesirūpink, liko visai nedaug, – taria, tačiau žino, kad sako ne tuos žodžius... Taip norėtų ištarti: „Neskubėk, pabūk su manimi, tavo rankos – tarsi gerumo tiltai, jungia ir atpalaiduoja mano mintis.“ Jis jau žino, kad dar pora formulių, ir mikroschema bus baigta... Žmona, tarsi tai išgirdusi, priglunda prie jo veido, švelniai paglosto plaukus ir jie abu stebi, kaip pamažu saulė kopia pro obelų viršūnes kasdieniu ratu.

„Kiekviena diena – tarsi dovana, – pagalvoja vyriškis ir priduria sau: – Ir nauja galimybė...“

Vitalija LIŽAITIENĖ
Šakių r.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt