Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Tikrovė
Iš vaikystės – keleliai ilgi...
Iš jaunystės – nežinomi toliai...
Dabar jaučiu, kaip viso netenki
ir nesinori lėkti šuoliais.
Matau neryškią šviesą tunelio gale.
Jau pasiryžęs, kas bebūtų, eiti.
Padėkit man, prašau, jei esate šalia
tą tunelį tamsos kaip nors įveikti.
Mane kankini
Mano Dieve, kam mane Tu kankini...
Jau kelis sykius galėjau mirti.
Kam mane lyg vaisių mokini,
su manim nenori išsiskirti...
Aš ne tas, kurs šlovintų Tave.
Žmogų šlovinu darbštuolį, dorą.
Dieve, man atleisk! Sunki galva,
jau pusiaunaktis, o miego nesinori.
Laiškas
Aš daug ko bijausi...
Gyvenimas bėga pro šalį.
Ateik, pakuždėsiu į ausį:
„Aš daug ko bijausi...“
Bijausi širdies atvirumo,
tylėjimo savo nelengvo,
aš savo matau nedorumą
prieš žmones kitus ir prieš dangų.
Nereikia man nieko išaiškint.
Jau pasmerktas pasmerktas būsiu.
Todėl ir rašau liūdną laišką,
Todėl ir meldžiuos „Tėve mūsų...“
