Gražina ČEKAVIČIENĖ. Commedia finita

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Beveik humoreska

Pasibaigus spektakliui, dalindamiesi patirtais įspūdžiais, neskubėdami žingsniavome link autobuso. Daugiausiai komentarų sulaukė nuogo (vyriškumą prisidengusio pagalvėle) žinomo aktoriaus pasirodymas.

– Ne ne, – purtydama galvą prieštaravo Izolda, – ne Apolonas ir ne Mikelandželo „Dovydas“. Mano vyras būdamas jo metų tikrai jam būtų nušluostęs nosį.

– Čia tau ne grožio konkursas, o spektaklis, – replikavo Onutė.

– Vis dėlto opera yra opera, – atsiduso mūsų meno vadovas Justas ir nelauktai uždainavo: „Ar meldeisi šiandieną, Dezdemona?“

– Melskimės, kad sugrįžtume be nuotykių, – užbaigė vadovė Marytė.

Mus pasitiko stiprus benzino kvapas, knarkiantis autobusas, tiksliau – jo vairuotojas, kuriam prižadinti reikėjo nemažai pastangų. Atsivėrus durims vairuotojas paklausė: ar jau rytas, o išgirdęs, kad vakaras, nustebo ir pasiguodė dirbąs be išeiginių.

Pajudėjome. Pralėkęs miestą, pasuko kairėn į kažkokį šunkelį, kratėmės tarsi bulvės puode.

– Kodėl nesukai į dešinę, važiuotume plentu, taip nežmoniškai nekratytų, – pasigirdo klausimai. Atsakymas buvo vienareikšmis:

– Tiesiai arčiau, aplink greičiau.

Kentėme toliau. Taip iškentus apie šimtą kilometrų, motoras pradėjo čiaudėti, kosėti, sudejavo ir užgeso. Vairuotojas išlipo, paspardė ratus, sugrįžęs pažvelgė į prietaisų rodykles ir sušuko: „Po perkūnais, baigėsi benzinas“.

Išlipę iš autobuso puolėme ieškoti pagalbos. Deja, kairėje stūksojo dantyta eglių siena, o dešinėje į viršų tiesė rankeles krūmokšniai, pasiklydę liauni medeliai ir jokio žiburėlio, jokio šunelio amsėjimo.

– Greičiau trauk telefoną ir skambink, kad atsiųstų kitą autobusą, – Marytė buvo ne juokais supykusi.

– Negaliu, – niurzgė vairuotojas. – Draugas paprašė, aš ir sutikau. Ten aš nedirbu.

– Tai skambink draugui, – choru sušukome.

– Jis išskrido į Tailandą, prašė netrukdyti, – sutrikęs lemeno vyrukas, tačiau Marytė parodė du kovinius veiksmus, kurių pavadinimai dvelkė egzotika, ir vyrukas puolė skambinti. Deja, telefonas atsakinėjo tik angliška fraze. Mūsų viltys užgeso.

– Kvieskim policiją arba greitukę, – pasiūlė Vincas.

– Netinka, – atmetė Marytė, – sužeistų ar sunkių ligonių neturime, o muštynių ar vagysčių neužfiksuota, dar surašys protokolą už melagingą iškvietimą.

– Jis blogesnis už nusikaltėlį: kratė mus kaip velnias dūšią, dabar laiko įkaitais, tokiam tik davei per makaulę, – karščiavosi seserys Druskytės.

Atmosfera kaito. Maniškis pasiūlė budėti lauke: sustabdyti mums tinkančią mašiną, nes tokiu keliu lengvosios vargu važiuos. Budėti pasisiūlė... vairuotojas.

– Dar turi sąžinės krislelį, – pripažino moteriškoji pusė.

– Na ir įklimpom, lyg į... – burbėjo vyrai.

Staiga visi prisiminė, kad reikia žūtbūt iki aušros pasiekti namus: visų, išskyrus Izoldą, laukė turgus, sodas, kviestiniai svečiai, išvykos pas vaikus ir t.t., bet nelauktai ir Izolda pareiškė: „Gal ir nepamiršau išjungti orkaitės...“

Taip besikamuojant užėjo dėdė Miegas ir ėmė daryti tvarką. Viena akimi miegodami, kita būdraudami, išgirdome galingą riksmą:

– Atvažiuoja. Stabdom.

Pašokę puolėme laukan. Tik­rai keliu žvangėdamas važiavo sunkvežimis. Pamatęs tylintį autobusą, grupelę nelaimėlių, sustojo.

– Avarija? – paklausė sunkvežimio vairuotojas. Pravėrėme burnas, bet Marytė, nutildžiusi mus rankos mostu, išdėstė esmę: esame iš N. miesto, garbaus amžiaus, prašome padėti pasiekti namus. Sunkvežimio vairuotojas sutriko:

– Jūsų miestą žinau, galiu pamėtėti, bet bijau, kad mano karieta netiks.

Mes tikinome, kad esame gyvenimo užgrūdinti, studijų metais teko ir traktoriais keliauti, ir...

– Vežiau gyvulius, patys suprantate, kad karvėms sauskelnių neužmausi ir ant suolo nepasodinsi, pridergta. Jeigu tinka – prašau, važiuojam.

Apžiūrėję „karietą“ atsidusome ir sutikome. Sunkiausia buvo įlipti – čia pravertė Vinco ledo kirtiklis bei vyriškas kelnių diržas. Pasijutome lyg tikri alpinistai. Plevėsuojantys moterų sijonai panašėjo į pergalės vėliavas įveikus viršukalnę. Egzotika padvelkė karvių blynai, į tolimą vaikystę nukėlė pamirštas gyvulių kvapas. Pasiklojome „kėdes“ ir įsitaisėme kas kaip išmanė. Pajudėjome. Po valandos ir penkiasdešimties minučių išvydome gimtojo miesto žiburius. Sunkvežimis sustojo. Ne veltui sakoma, kad lengviau užkopti į kalną nei nusileisti. Nusileidome sudėtingai, bet be traumų. Padėkoję mus išgelbėjusiam žmogui, norėjome lėkti namo, bet Justas paprašė dėmesio.

– Gyvenimas – tai scena, o mes – aktoriai. Tačiau laikas eina, uždanga nusileidžia ir... Commedia finita, – teatrališkai nusilenkė Justas. Pasigirdo plojimai.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt