Danutė MAŽEIKIENĖ, Rokiškis

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Nauji metai

Nauji metai, nauji lapai –
Po lapelį iš širdies.
Kuo jie puošiasi, kuo kvepia,
Kokią žinią pakuždės?
Kai žemelė vis be palto,
Šlapio vėjo košiama,
Ir nėra nė vieno kalto –
Jau apvylė ir žiema.
Pasiilgau saujos sniego,
Pasakos žiemos baltos,
Kur dabar nykštukai miega
Iš vaikystės pamirštos?
Kur sidabro mėnesienos
Ir pokšėjimas tvorų,
Kai čežėjo Kūčių šienas
Tuo tikėjimu tyru?..
O šventų Kalėdų rytas
Tai stebuklas apskritai!
Širdyje jis nutapytas
Tik baltai baltai baltai...
Kas lelijos, kas tos rožės,
Kas tos svajos, kur apgaus?
Pasiilgau šerkšno grožio
To švytėjimo džiugaus...
Nauji metai, nauji lapai –
Po lapelį iš širdies...
Kiek dar liko? Ką jie slepia?
Kokią laimę pažadės?..

 

Turiu

Turiu savo vardą – jį davė motulė
Ir mažą žvaigždelę lemties.
Turiu savo klevą – šešėlis jo gulė
Ant mano dienos ir nakties.
Turiu savo žodį ir savąjį kelią,
Ir kojas dulkėtas, basas,
Ir ilgesį kaitrų, ir dalią – nedalią,
Ir savo tiesas – netiesas.
Ir mėlyną dangų, ir žydinčią žemę,
Ir jūrą vargelių aitrių.
Ir laukiantį uostą, ir sielą neramią,
Žuvėdrą virš marių sūrių.
Turiu savo Dievą ir savo Tėvynę,
Aš jos Atgimimą mačiau.
Tą Laisvės siekimą, širdžių sutartinę
Lig skausmo saldžiausio jaučiau.
Turiu savo laiką, tą byrančią smiltį –
Iš jos raukšleles vis neriu.
Tikėjimą šviesų, negęstančią viltį
Ir ašarą savo turiu...

 

O žeme, žeme

O žeme, žeme, aš tave apvyliau,
Nes nebuvau tokia kantri, kaip tu,
Tik Dievas žino, kokį kalną pyliau,
Vis bėgdama kaip voverė ratu...
O žeme, žeme, iš tavęs išaugau,
Nors ir nesu tokia graži, kaip tu,
Bet Dievo duotą kibirkštėlę saugau
Nuo nevilties ir negandų piktų.
O žeme, žeme, aš tave mylėjau,
Nors nebuvau tokia gera, kaip tu,
Bet vienas Dievas matė, ką galėjau,
Kai ir džiaugiausi, ir verkiau kartu...
O žeme, žeme, į tave sugrįšiu,
Virkštelė mudviejų nenukirpta,
Tau patikėsiu savo neštą kryžių,
Ramybe pasidžiaugsiu surasta...

 

Galbūt nieko geriau

Negali patikėt,
Kad tiek metų prabėgo pro šalį.
Ar jie buvo geri?
O ir tu – ar buvai tik gera?
Neša vėjas lapus,
Plaiksto rudenio margą vualį.
Nebekaltink savęs. Nesigraužk jau, yra kaip yra..
Juk graži ta kaita.
Tie svaiginantys tėviškės sodai.
Ir javų šnaresys,
Ir kvepėjimas duonos šviežios.
Savo sielos gelmes,
Jos žaizdas tik Kūrėjui parodai
Pailsėti prisėdus ant pustomos vėjų ežios.
Negali patikėt –
O dangus jau kasmet mėlynesnis.
Jau trumpa ir diena,
Ir vilnonė ramybės skara.
Ir kaip niekad gardus
Dar kasdienis juodos duonos kąsnis,
Nes juk nieko geriau šioje žemėj galbūt ir nėra...

 

Šaukiau aš tavo vardą

Eilės romansui

Šaukiau aš tavo vardą – negirdėjai.
Mirgėjo žvaigždės, niaukėsi delčia.
Mane ramino, glamonėjo vėjai,
Bučiavo atvirai, ne paslapčia.
Nė motais jiems suskirdę mano kojos
Ir laiko dulkėm apnešti plaukai.
Pušų viršūnėm aidas nuplasnojo,
Suraibuliavo kloniai ir laukai.
Ir ne rasa spindėjo sidabrinė
Vėdrynuos, rasakilėj, gaisrenoj,
Tai mano nerimu žiedai patvinę,
Tai mano ilgesys senoj dainoj.
Mane ramino, glamonėjo vėjai,
Mėnulis žilo su manim nakčia.
Šaukiau aš tavo vardą – negirdėjai,
Nes tu svajonė, pasaka, kančia...

 

Tikėk – praeis

Kas mūsų atmintį ištrynė,
Nejaugi visa tai tiesa?
Tas godulys, ta erzelynė,
Ta dvasios elgetų gausa?..
Atsiprašau nupjauto medžio,
Apraudu pragarus vaikų,
Regėdama, kaip meilė gedi,
Kai mindoma, kas jai brangu...
O, žeme žeme, kauburėliais
Per amžių amžius puošiama,
Tu viską visada pakėlei,
Tikėk – praeis ši sutema.
Praeis. Nes jeigu nepraeitų,
Mus sunaikins šita jėga.
Apkartę praradimų vaisiai,
Liūdna bedvasė prabanga...

 

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt