Hezgametro pėdsakais

1940 m. Kaune išleistas K. Donelaičio kūrinys – „Metai“.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

„Kūrybos laboratorija“ ‒ atsinaujinusi rubrika, sujungsianti teoriją su praktika: pakviesianti „Bičiulystės“ skaitytojus ne vien publikuoti savo kūrybą, bet ir imtis ieškojimų, eksperimentų. Bus pristatomi įvairūs literatūros žanrai, rašymo stiliai ir literatūrinės kalbos stilistika, pateikiama vaizduotės lavinimo metodikų ir konkrečių užduočių, rengiami kūrėjų konkursai, kuriuose drąsiausieji išbandys savo jėgas ir sulauks profesionalaus įvertinimo.    

Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta,
Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandyt.
Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,
Lygiai kaip antai stiklorius įdeda stiklą.
Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė,
Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia
Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia.

Atpažįstate? Lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis, „Metai“. Poema, rašyta apie 1765‒1975 metus. Šiais laikais daugelis žodžių jau sunkiai paskaitomi, o anuomet būro ausiai jie turėjo skambėti paprastai ir savai, nes iš sakyklos žmonės girdėdavę tik lotyniškus pamokslus ir giesmes.

Tai ‒ lietuvių kalbos įsitvirtinimo istorija, kurią daugmaž žinome kiekvienas. Tai ir nuo hegzametro prasidėjusi lietuvių literatūros istorija. Hegzametras ‒ antikinės eilėdaros 6 pėdų eilutė. Ką tai reiškia? Kad kiekvienoje eilutėje turi 6 kartus pasikartoti ilgieji skiemenys, o po 3 ilgųjų skiemenų daroma pauzė, vadinama cezūra.

Kodėl atsinaujinančią rubriką pradedame nuo tokių tolimų laikų? Ar jums aktualu, kaip žmonės rašydavo prieš kelis šimtus metų? Jūs kuriate dabar, savo skaitytojui. Esate įvaldę tam tikras technikas. Gal netgi taip puikiai, kad rimuodami jaučiatės saugūs: žinote, kad eilėraštis patiks, kad būsite įvertinti, kad jus kvies savo kūrybą deklamuoti per įvairias šventes, kadaise baigtos mokyk­los jubiliejų, prašys sukurti gražų eiliuotą sveikinimą kurio nors literatų būrelio nario gimtadienio proga. Sėsite ir rašysite. Net jei ir paskutinę dieną, paskutinėmis valandomis. Ir pavyks, gėdos neprisidarysite.

Nedarys gėdos ir eilėraščiai, sudėti į rinkinius, nors „profesionalūs“ literatūros kritikai gūžčios pečiais ir sakys, kad įstrigote laike, kad apie senas sodybas ir berželius prie kelio jau prirašyta tiek ir tiek, kad bergždžiai stengiatės mėgdžioti Maironį, Joną Aistį, Salomėją Nėrį... „Kur jūsų pačių balsas, kur savitas stilius?“ ‒ klaus. Ir bus skaudu dėl tokio neįvertinimo. Nes jaučiate ‒ ne technika svarbiausia. Ir ne palyginimo, metaforos naujumas. Svarbiausia ‒ kiek įdedate širdies. Ar eilėraštis gydo. Ar jus pačius atitraukia nuo kūno skausmų, ar bent kelioms valandėlėms, kol kuriate, leidžia pamiršti negalią? Tokia yra meno galia: jei galite kurti, esate stiprūs. Jei jūsų kūryba išspaudžia ašarą likimo bičiuliui ‒ tai vaistas ir jam. Knygelė minkštais viršeliais artimo žmogaus svetainėje užima kur kas garbingesnę vietą nei beveidėje literatūros kritiko lentynoje, nes jis nežino nieko nei apie jus, nei apie jūsų nueitą gyvenimo kelią su visomis duobėmis ir pakilimais. Tačiau jūs galite apie tai kalbėti tiems, kam rūpi. Eilėmis arba proza. Tad kam gi reikalinga ta kūrybos laboratorija?

Tai nebus rašymo technikų mokymai, darbas su tekstais, jų šlifavimas, nors turbūt ir patys jaučiate ‒ įkvėpimo neužtenka, ne visada ta įnoringoji kūrybos paukštė nusiteikusi lesti iš delno: švysteli savo spindinčiom plunksnom ‒ ir dingo: trys eilutės yra, ketvirtoji „pakibusi“, žodžio trūksta. Reikia ieškoti, kaip sakoma, devynias pušnis nuplėšti, kol tą tinkamiausą atrasite. O laiko ‒ ne prūdai. Kūrybos laboratorija ‒ būtent ta vieta, kur galima eksperimentuoti, duoti valią vaizduotei, išmėginti naują žanrą, tiesiog žaisti, „eiti ratelį“ kaip sakoma šokiams kojas kilnojant.

Tad grįžkime į pradžią. Ar kas nors dabar kuriate hegzametru? Ar skaičiuojate tuos ilguosius skiemenis, pauzes? Čia jau būtų iššūkis, ar ne? Jei jo imtumėtės ir atsiųstumėte „Bičiulystei“ hegzametru parašytų eilėraščių ‒ galėtume surengti konkursą.

Žinoma, mes ir toliau spausdinsime jūsų knygų apžvalgas, publikuosime atrinktus tekstus, kursime bendraminčių literatų bendruomenę ir vieni iš kitų mokydamiesi tobulėsime. Prisimindami Donelaitį, „iš pumpuro kopsime“, kad ateityje galėtume kūrybos žiedais ir vaisiais dalytis:

Kožnas viens žmogus, taip pons, kaip būrs, prasidėdams
Ir vargingai užgimdams tikt pumpurą rodo,
Ik po tam tikrai, kaip dūšiai reik, prisižindęs
Auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdams.
Ale su viena diena žiedelis dar nesirodo,
Bet reik daug dienų, ik pumpurs jo prasilukštin
Ir savo paslėptą grožybę visą parodo.

Nijolė KVIETKAUSKĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt