Gražina KALVAITIENĖ. Tėviškės takais...

Gražinos Kalvaitienės nuotr.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Miglotą sausio dieną, pasiėmus lauknešėlį, išsiruošiau į savo gimtinę. Dar gruodžio pradžioje buvusi kaimynė skambino ir, pasakodama naujienas, kvietė apsilankyti.

Einu rusvais ir gelsvais atspalviais pasidabinusiais papieviais. Seniau žiemomis čia storai priversdavo sniego. Pakeliu galvą ir matau, kaip ąžuolų viršūnėm vėjo genami sklando du krankliai. Ramiai sklando ore, tai krenta žemyn, tai vėl aukštyn pakyla. Dviese skrisdami lyg vienas kitą gaudo, lyg susikimba rankom ir vėl krenta. Nejaugi kranklių tuoktuvės? Pro blankią miglą švysteli gelsvas saulės skritulys. Lazdyno žirginėliai žalsvėja, o kabantys lašai blizga blyškios saulės spinduliuose. Oras primena vasarį.

Jau matosi kaimynės namelis, apsuptas apyniais apsirengusių vyšnaičių. Vinguriuoja iš kamino dūmelis ir pradingsta sausio migloje. Kieme nepiktai suamsi Mopsas. Pabeldžiu į duris ir išgirstu šlepsėjimą. Tai Nastutės žingsneliai.

Nudžiunga pamačiusi, kviečia į vidų, kur ant stalo garuoja aviečių arbata. Veidas toks gied­ras, toks ramus – lyg ir raukšlių nematyti. O jau į devintą dešimtį įkopus...

Jau tų kalbų, kalbelių, prisiminimų... Ir ašara nubraukta, ir sudainuotas posmelis dainos, ir dūšioje taip gera. Krosnyje pokši degantys pagaliukai. Šilta ir jauku. Nastutė vis pasakoja ir pasakoja, kad ožkelė atsivedusi du ožkiukus, tokius baltus, kaip ir ji. Ir keisčiausią naujieną vis kartoja – kad viena vištaitė gruodžio pradžioje išperėjo keturis raibus slapukus.

– To dar gyvenime neregėjau, – net rankomis plodama pasakoja. – Neatvažiavai gruodį, kai kviečiau. Jie paaugo, plunksnuojasi. Gerai, kad šalčių nėra, – papriekaištauja ir kartu pasidžiaugia ji.

Pasiima iš kampo lazdelę ir pasiramsčiuodama eina tvartelin. Nuo gimimo ji taip tebešlubčioja... Matau – ir viščiukai ūgtelėję, ir ožiukai šokinėja.

– Sūnus retai atvažiuoja, padeda ant spintelės juodos duonos kepalėlį nupirkęs ir nė bampt. Toks jis jau yra. Ir pečius įskilęs, nedrįstu prašyti, kad moliu užteptų, – rypuoja senolė, – gerai, kad kaimynas padeda. – Marti su manim nesikalba ir mano pataisyto valgio į burną neima. Niekas netinka – miesčionė mat, – toliau guodžiasi Nastutė. – Ir kūčias valgiau viena, o tie bedieviai išlėkė Turkijon ilsėtis. Kaimynas bažnytėlėn pavėžino... – Sveikata jau nekokia, ateis kurią dieną mirtis. Tai vienur maudžia, tai kitur skauda... Visa paguoda – tai mano mažas ūkelis, – ištaria ji.

– Toks jau tas gyvenimas – vieni rūpestėliai, – stengiuosi paguosti kaimynėlę ir pradedu kalbą apie nykstantį kaimą, apie išpjautus miškus.

– Į išdraskytą lizdą nieko nepatupdysi, – nutraukia Nastutė ir nubraukia ašarą, – nyksta mūsų kaimas, nyksta miškas, beprotiškai pjūklais skerdžiamas...

Padėkojusi už šiltą priėmimą, pažadu Nastutei atvykti, kai obelys ir slyvos žydės.

– Duok Dieve, kad tik pavasarį žiema neatlėktų ir nenušaldytų visko, – paantrina ji.

Medžiuose jau tilindžiuoja zylės ir kovai, oriai vaikštinėdami pievoje, žvalgosi vienas į kitą.

Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt